Abėcėlė

"Abėcėlė" – kūrinys vietoj romano ar ties romano riba, atspindintis mano nuolatines „talpesnės formos“ paieškas. […] Rašydamas šią knygą, tenkinau metų būvyje vis ryškėjantį giluminį poreikį: įžengti į mūsų laikų istorija ar tiesiog mūsų civilizacija vadinamą žmogiškųjų dalykų tankmę. Tai nuostabus reginys, ir, pats jame dalyvaudamas, stebėdavausi tam tikru neaprėpiamu šių žodžių pertekliumi. Sendamas pasidariau tarsi namas, atviras kadaise pažinotų, taip pat iš nuogirdų ar knygų pažįstamų žmonių balsams. Ištisa raizgalynė susipynusių likimų, tragiškų ir komiškų, spalvų, formų, įvairių kalbų ir įvairių tarčių garsų."
Czesław Miłosz

Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

IŠTRAUKA

PRIEŠAS PO DAUGELIO METŲ

Iš įvairiausių rašto žmonių biografijų sužinome, kad daugelis jų dar vaikystėje noriai kurdavo romanus ir istorijas. Aš niekada nebuvau linkęs vyti pasakojimo giją, pramanyti veikėjus ir jų nuotykius. Romano žanrui ir vėliau nebuvau itin palankus.

Abėcėlė - kūrinys vietoj romano ar ties romano riba, atspindintis mano nuolatines "talpesnės formos" paieškas. Kartą paklausiau savęs: kodėl gi nesiėmus šios anksčiau nepasitelktos formos, jei ji suteikia tiek daug laisvės, nesivaikydama grožio ir tik fiksuodama faktus? Mano akstinas buvo žmonių ir dalykų atmintis, neleidusi nieko gludinti, raginusi lėkti pirmyn nesigręžiojant, kad tik dar ką nors sutalpinus šioje knygoje. Galbūt skaitytojas taip pajus reikalaujančios išleisti į dienos šviesą medžiagos gausą, kad už kiekvieno puslapio slypės dar kiti, galėję būti parašyti. Tačiau svarbiausi šio rinkinio privalumai - savavališkumas ir laisvumas.

Vis dėlto nenorėčiau sudaryti įspūdžio, kad ši knyga man ne itin svarbi. Rašydamas ją, tenkinau metų būvyje vis ryškėjantį gilu-minį poreikį: įžengti į mūsų laikų istorija ar tiesiog mūsų civilizacija vadinamą žmogiškųjų dalykų tankmę. Tai nuostabus reginys, ir, pats jame dalyvaudamas, stebėdavausi tam tikru neaprėpiamu šių žodžių pertekliumi. Sendamas pasidariau tarsi namas, atviras kadaise pažinotų, taip pat iš nuogirdų ar knygų pažįstamų žmonių balsams. Ištisa raizgalynė susipynusių likimų, tragiškų ir komiškų, spalvų, formų, įvairių kalbų ir įvairių tarčių garsų. Pastebėjau ir tai, kad tapau kur kas geranoriškesnis artimiesiems, negu buvau jaunystėje, nebe taip linkęs juos teisti, nors kartais vis dar pasiduodu šiam įpročiui, ir iš po mano plunksnos išsirango kandumas. Juk gyvenau aršiais neapykantos ir pykčio laikais, todėl autoriaus teisingumo požiūriu vis tiek neatrodau visiškai žlugęs.

Abėcėlės vertėja į anglų kalbą prof. Madeline Levine iš Siaurės Karolinos universiteto teigė, kad įvairūs mano prozos kūriniai susilieja į xx a. mozaiką. Gal ji ir teisi, o jei taip, vadinasi, neketindamas proza kurti savo amžiaus portreto, kai ką vis dėlto pavaizdavau.

Krokuva, 2001 m. spalis