Trapios dienos

Populiarus prancūzų rašytojas Ph. Bessonas lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš romanų "Jo brolis", "Vaikinas iš Italijos" ir "Rudenėjant".


"Trapios dienos" - penktasis šio autoriaus romanas.

Pagrindinis jo herojus - prancūzų poetas simbolistas Artiūras Rembo (Arthur Rimbaud), įdomi, maištinga asmenybė, kurios audringas gyvenimas vertas rašytojo plunksnos. Anksti pabėgęs iš namų, bendravęs ir su literatūros pasaulio įžymybėmis, ir su paskutiniais valkatomis, artimai draugavęs su kitu garsiu poetu Poliu Verlenu, išmaišęs pusę pasaulio, praradęs sveikatą, jis galop grįžta į gimtinę. Čia jo laukia sesuo Izabelė. Užaugusi skandalingojo brolio šešėlyje, užguita valdingos motinos, mergina jį supranta geriau nei kas kitas. Dabar jam jos reikia. O jis jai tegali pasiūlyti trapias dienas, sunkią naštą. Ji nedvejodama sutinka. Ir per visas negandas, per kančias lydi brolį iki pat amžinybės slenksčio.

2006-aisiais metais pagal romaną "Trapios dienos" režisierius Franēois Dupeyron pastatė filmą. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Julie ir Guillaume Depardieu bei Catherine Heigel.

Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė

IŠTRAUKA

Gegužės 22 d., penktadienis

Mūsų šeimoje vyrai nepasilieka.

Iš tiesų, kai pagalvoju, jie nieko daugiau ir nedarydavo, tik išeidavo, iškeliaudavo į platųjį pasaulį, atsikratydavo mumis, moterimis, pasmerktomis sėdėti namuose, pririš-tomis prie žemės. Aš be paliovos svarsčiau, iš kur ta kito dangaus trauka, juk dangus visur vienodas.

Pirmiausia mano tėvas nuolat trankėsi iš vieno įgulos miesto į kitą, ten, kur būdavo perkeliamas, atskirai nuo šeimos židinio. Beje, jis mane ir pradėjo per vieną postovį Selestate, gyvendamas prie Loterbūro, kaip man buvo papasakota, kai gimiau. Kažin ar jis kada nors buvo užsukęs čionai pažiūrėti, į ką aš panaši? Motina tvirtina, kad buvo, bet aš ja nelabai tikiu, nors ir stengiuosi neparodyti abejojanti jos žodžiais. Jei jis ir sukorė kelią, norėdamas su manimi susipažinti, tai netrukus vėl pasipustė padus ir daugiau negrįžo, išsibastė į visus keturis vėjus, palikęs mus likimo valiai, žemės valiai. Aš apie jį nežinau nieko, arba beveik nieko, tik tiek, kad jis buvo kapitonas, karininkas, keliavęs tai į Alžyrą, tai į Krymą, kad buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu ir kad mudu su Artiūru paveldėjome iš jo mėlynas akis. Taip, šito nepaneigsi: mūsų akys kaip tėvo.

Artiūras taip pat negalėjo nustygti vietoje. Tiksliai jau nebesuskaičiuosiu, kiek vietovių jis aplankė, kiek kalvų įšlaipiojo, kiek kraštų ištyrinėjo, kiek horizontų mėgino pasiekti. Tik gerai prisimenu, kad buvau visai jaunutė, kai jis išvažiavo. Neturėjau nė dvidešimties metų. Jam buvo dvidešimt penkeri, nors atrodė kaip septyniolikos. Buvo liesas it paauglys, galvą įgaužęs į pečius. Jis išėjo į mus nė nepažvelgęs. Paliko mus mūsų Ardėnuose, kurie taip pat buvo ir jo gimtinė, paliko šiame šaltame, rūsčiame ir tamsiame krašte. Dabar jau praėjo daugiau nei dešimt metų, kai Afrika jį iš mūsų atėmė.

Frederikas gyvena ne per toliausiai nuo mūsų, bet pakankamai toli, kad jo nelankytume. Jau greit bus šešeri metai, kai motina jį ištrėmė dėl nenusisekusių vedybų.

Šiandien, kai vienas iš mūsų vyrų, kurio pamatyti jau nė nesitikėjome, artėja prie namų, privalome nekelti iš čia kojos ir laukti. Po nesibaigiančios tremties Artiūras tikrai išsilaipino Marselyje, kur jam turi būti atlikta operacija. Aš mielai pas jį nuvažiuočiau, bet motina nusprendė kitaip: ji, ji viena rytoj auštant sės į traukinį. Ji grįžo iš Atinji pašto, iš kur telegrafavo sūnui, kurią valandą atvyks. Man prisakė likti Roše ir prižiūrėti ūkį, kol jos nebus. Aš nesiginčiju. Ji žino, ką reikia daryti, kas gerai, o kas ne. Visada žinojo.