Save keičiančios smegenys

Knygoje „Save keičiančios smegenys“ kanadietis psichologas, psichoanalitikas ir mokslininkas Norman Doidge naujai žvelgia į svarbiausią žmogaus organą - smegenis ir sako, kad jos geba keistis, o jų stulbinančios transformacijos gali padėti įveikti įvairias psichines ir fizines žmogaus ligas ir netgi negalią.

Ilgus metus buvo manoma, kad žmogaus smegenys yra „baigtinis produktas“, kad jų anatominė sudėtis nekintama, jos neturi jokių galimybių keistis ir atsinaujinti. Tačiau jei žmogui auga nagai ir plaukai, sugyja sulaužyti kaulai, o raumenų masė gali būti auginama, ar tas pats nevyksta smegenyse? Norman Doidge pateikia teigiamą atsakymą. Anot jo, smegenys – plastiškas ir gyvas organas iki pat senatvės galintis keistis, būti tobulinamas ar net perprogramuotas.

Taip atsirado naujas požiūris į neuromokslą, o smegenų gebėjimas keistis įvardintas kaip neuroplastika. Dar XX a. pabaigoje atlikti tyrimai parodė, kad daugelis suaugusio žmogaus smegenų savybių gali kisti. Pažeistos smegemys gali persitvarkyti taip, kad sutrikus vienos dalies veiklai ją perima kitos, o mirusias smegenų lasteles galima pakeisti kitomis. Neuroplastiniai pokyčiai gali vykti nuo pačių smulkiausių mikroskopinių neuronų iki atskirų smegenų dalių persiprogramavimo. Mūsų supratimas apie smegenų veiklą vis dar nepakankamas, tačiau neuroplastika atveria netikėtas pažinimo galimybes. Rašydamas knygą, Norman Doidge bendravo su lyderiaujančiais šios srities mokslininkais, susipažino su taikomais metodais ir pacientais, kuriems jis buvo taikomas.

Knygoje „Save keičiančios smegenys“ pasakojamos tikros pacientų istorijos – jiems ši inovatyvi metodika padėjo sugrįžti į gyvenimą, integruotis į visuomenę, o kai kurie jų ėmėsi padėti likimo bendražygiams. Moteris, gimusi su puse smegenų, dabar mėgaujasi pilnaverčiu gyvenimu. Kita pacientė, kuri buvo įvardyta kaip turinti protinį atsilikimą, atlikusi įvairius pratimus šiandien padeda kitiems panašaus likimo žmonėms. O kur dar praregėję aklieji, mokymosi sutrikimus išsprendę žmonės, sustabdytas natūralus senėjimas ir geresnė psichologinė savijauta. Visa tai skamba kaip mokslinės fantastikos stebuklai, tačiau viskas buvo pasiekta taikant neuroplastikos metodiką.

„Knygynuose savipagalbos knygų ir mokslo leidinių lentynos dažniausiai gerokai nutolę viena nuo kitos – vienoje jų rasime kvietimą išpildyti savo troškimus, o kitoje tik šaltus tikrovės faktus. Norman Doidge užpildo šią prarają, pristatydamas naujausius neuromokslo laimėjimus. Anot jo, anksčiau nesuderinamais dalykais laikytos smegenys ir žmogaus mintys iš tiesų yra gerokai arčiau vienos kitų, o pozityvus mąstymas palaipsniui įgyja mokslinio patikimumo laipsnį. Mąstymą keičianti, daranti stebuklus ir mitus griaunanti knyga, panašesnė į Luvro eksponatą, o ne Nacionalinio sveikatos instituto produkciją. Ji svarbi kiekvienam žmogui, jau nekalbant apie žmonių kultūrą, mokymąsi ir istoriją.“
The New York Times

Iš anglų kalbos vertė Milda Morkytė

LIETUVIŠKOJO LEIDIMO PRATARMĖ

LIETUVOS SKAITYTOJAS GAUNA Į RANKAS puikią leidyklos „Kitos knygos" dovaną - Normano Doidge'o knygą „Save keičiančios smegenys". Knygų apie smegenis - vieną tobuliausių organų, jų veikimą ir sąsajas su psichika bei elgesiu - anglų, rusų, ispanų, vokiečių kalbomis apstu. Lietuvių kalba turime tik vieną kitą specializuotą vadovėlį ar monografiją, tačiau beveik nieko neišleista platesniam skaitytojų ratui. Leidyklos pasirinkimas užpildyti spragą tikrai sveikintinas: knygoje pateikiami naujausi pažangių mokslų apie smegenis - neurologijos, neuropsichologijos ir neuropsichiatrijos - faktai ir aiškinimai. Kartu su pagrindine idėja - neuroplastiškumu -aiškinama daugybė kitų neuronų lygmeniu vykstančių reiškinių, padedančių suprasti, kas atsitinka pažeidus smegenis ar sutrikus jų funkcijai, sergant psichikos liga, išgyvenant stresą ar krizę. Knyga padės suprasti ir tai, ką reiškia normalus funkcionavimas: pirmenybės teikimas tam tikram maistui, kraštovaizdžiui, patriotizmo ir tautiškumo jausmai ir pagaliau - mūsų pačių prigimtis. Mes gimstame tik turėdami galimybę tapti civilizuotomis būtybėmis, prireikus - keistis. Sparčiai bręstančios, plastiškos ir visą gyvenimą besimokančios smegenys įgalina mus tapti savitomis asmenybėmis, atliekančiomis pasirinktus vaidmenis.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad knyga skirta ganėtinai siaurai neuroplastiškumo idėjai ir jos įrodinėjimui realaus gyvenimo ir mokslo faktais. Tačiau kaip tik ta gyvenimo ir mokslo faktų įvairovė atskleidžia knygos daugialypiškumą. Todėl ji svarbi daugeliui žmonių ir daugeliu aspektų, nes joje užgriebiamas žmogaus prigimties konstravimo, o prireikus ir to konstrukto pertvarkos pagrindas.

Autorius ne tik pateikia paralyžių, jutimų ir kalbos praradimo, psichikos ir elgesio sutrikimų įveikos pavyzdžių, bet ir paaiškina smegenų pertvarkos mechanizmus. Mūsų kultūroje smegenų pažeidimas suvokiamas kaip kažkas fatališka, nepataisoma. Tas „nusvirusių rankų" sindromas yra didžiausia kliūtis mėginti žmogui iš naujo pakilti. Nervų ligomis sergantiems pacientams taikomos reabilitacijos priemonės labai paviršutiniškos, trumpalaikės ir neveiksmingos. Manau, jog šią knygą perskaitę psichiatrai ir reabilitologai, ugdymo bei kiti specialistai rimtai pagalvos, ką reikėtų keisti taikomosiose poveikio žmogui programose. Įspūdžiai perskaičius knygą kelia tokį entuziazmą, kad norisi ją rekomenduoti visiems, gebantiems skaityti: tėvams, vaikams ir anūkams, kurių artimuosius ištiko ar gali ištikti smegenų krizės, nes išankstinis išmanymas ir žinios padeda įveikti tokias krizes.

Knyga skaitoma lengvai, pagauna skaitytoją ir veda tolyn, atskleisdama, ką gi tas mūsų stebuklingas organas - smegenys - dar gali. Entuziastingai propaguodamas smegenų neuroplastiškumo idėją autorius retkarčiais nusižengia istorinei tiesai, pavyzdžiui, šią idėją priešindamas funkcijų lokalizacijos smegenyse teorijai. Taip, XIX a. pradžioje buvo trumpam suklestėjusi tokia siauros funkcijų lokalizacijos smegenyse teorija - frenologija. Šios teorijos kūrėjas vokiečių neuroanatomas Franzas Gailis (1758-1828) manė, kad didžiųjų pusrutulių žievė sudaryta iš smulkių organų, atsakingų už tam tikrą gebėjimą ar funkciją. Tačiau jau XIX amžiaus viduryje šiuolaikinės neurologijos kūrėjas Johnas Jacksonas (1835-1911) prakalbo apie sudėtingą funkcijų lokalizaciją smegenyse. XX amžiaus viduryje ši J. Jacksono idėja išvystyta iki nuoseklios ir dabar vyraujančios funkcijų dinaminės lokalizacijos smegenyse teorijos. Ji teigia, kad atstovavimas funkcijai (pvz., skaitymo, rašymo, kalbėjimo, daiktų atpažinimo) smegenyse yra ne tik sudėtingas (dalyvauja daug smegenų struktūrų), sistemiškas, bet ir kintantis (dinamiškas).

Ir neurologai, ir neurofiziologai, ir neuropsichologai, domėjęsi mokymosi mechanizmais, negalėjo apsieiti be sąvokų plastiškumas, nervinių ryšių formavimasis, naujų sinapsių susidarymas, tako pramynimas ir pan. Štai kad ir šių eilučių autoriaus, tyrinėjusio jutimo neuronų reakcijų pokyčius, diplominis darbas (1966), atliktas prof. Jevgenijaus Sokolovo laboratorijoje (Maskvos A. Lomonosovo universitetas), vadinosi „Plastiniai pokyčiai triušio regos neuronų lygmeniu". Plastinės neuronų savybės toliau buvo gvildenamos ir disertacijoje (1970). Kitas lietuvis - Arūnas Pakula tuo pat metu tyrinėjo moliusko neuronų reakcijų pokyčius jau ir biocheminiu lygmeniu (neurono pokyčius mokantis).

Knygos autorius nepamini funkcijų dinaminės lokalizacijos smegenyse teorijos, nors ji visiškai sutampa su tuo, ką jis propaguoja rašydamas apie neuroplastiškumą, imtą gvildenti, atseit, tik pastaraisiais dešimtmečiais. Tuo domimasi jau seniai, tik per pastaruosius 30 metų pats smegenų plastiškumo mechanizmas labiau ištirtas.

Žmogaus raidos etape evoliucija pakeitė kryptį: nuoseklios mutacijos, o gal ir viena didelė mutacija sukūrė smegenis, skirtas ne konkrečiam ir pastoviam (kaip daugelio gyvūnų), o kintančiam gyvenimui. Tokiam gyvenimui reikia ir kintančių, t. y. gebančių prisitaikyti, persitvarkyti, ir plastiškų smegenų. Su kiekviena nauja karta žmonija tarsi atsinaujina, perimdama istorinį palikimą ir jį patobulindama.

Normanas Doidge'as - psichoanalitinės pakraipos psichoterapeutas. Jeigu knygą būtų rašęs neurologas, daugiau dėmesio būtų skyręs tam, kas konkrečiai vyksta smegenyse (kokiais fiziniais, cheminiais ar struktūriniais pokyčiais grįstas plastiškumas). O autorius fiziologinius dalykus sieja su realiais išoriškai stebimais įpročiais, įgūdžiais ir nuostatomis, t. y. su tuo, su kuo kasdien susiduria tėvai, pedagogai ar sveikatos priežiūros specialistai. Smegenų gebėjimas persitvarkyti (ir galimybė jas tvarkyti) ir yra minėtų specialistų veiksmingo darbo pagrindas. Taigi akcentuojamos psichoterapinės ir lavinimo priemonės, o ne drastiškos Lietuvoje taip pamėgtos cheminio poveikio (gydymo vaistais) priemonės, kurios turi ir visada turės šalutinį poveikį.

Knygą patarčiau skaityti pradedant ne nuo dėmesį patraukusių skyrių, bet nuosekliai, nuo pirmojo skyriaus, nes bus suprantamesnė autoriaus dėstymo logika - nuo paprastesnio prie sudėtingesnio. Ir perskaičius kokią nors sėkmingą istoriją nereiktų pulti specialistų prašant padėti asmenines ar šeimos problemas, neurologines ar psichologines krizes spręsti pasitelkiant smegenų plastiškumu grįstas poveikio priemones. Pirma, daugelis iš jų tai ir daro, tik kitaip įvardija: moko, lavina, treniruoja, reabilituoja. Antra, knygoje aprašomoms subtilesnėms priemonėms taikyti reikia laiko ir pinigų. Trečia, reikia laiko kai kurių specialistų ir jų mokytojų smegenims persitvarkyti - priimti neuroplastiškumo idėją, įgyti papildomų žinių neuroplastiškumu grįstoms priemonėms įdiegti. O dabar - pirmyn į kelionę briauna tarp, atrodytų, neįmanomo ir, pasirodo, įmanomo.