Paskutinis išdalijimas

Žymaus lenkų rašytojo Wieslaw Mysliwski romanas „Paskutinis išdalijimas“ apima visą žmogaus patirtį ir prisiliečia prie žmogiškumo paslapties. Tai paskata mąstyti, ne mokyti, moralizuoti ir ne spręsti. Čia gyvenimas turi visas įmanomas – blogas ir geras – puses.

Vidutinio amžiaus vyras, puikus pokerio žaidėjas iš prigimties, bando suvokti savo gyvenimą vartydamas pilną vizitinių kortelių adresų knygutę. Klajodamas tarp praeities ir dabarties, tarp svajonių, prisiminimų ir stebėjimų, jis prisimena ir savo santykius su moterimis. Ypač tą, kuri tapo stipriausiu emociniu sukrėtimu – meilę Marijai. Jos vienintelės nėra adresų knygelėje. Jos adresą jis žinojo mintinai. Jis vis dar turi ir visus jos laiškus, tačiau kodėl į juos, net ir į tą paskutinį, neatsakė?

Lenkų rašytojas Wieslaw Mysliwski yra kūrėjas, kuris iš naujo įkvepia tikėjimą tikrąja literatūra. Jo romanai kyla iš gilaus vidinio poreikio išreikšti – ir tuo pat metu sužinoti – tiesą apie žmogaus likimą, jo trumpumą, atsiminimus, meilę, apie žmogiškąją egzistenciją. Apie tai ir ne tik apie tai, ir jo romanas „Paskutinis išdalijimas“. Tai dar vienas rašytojo šedevras, kurio teko laukti keletą metų. Autorius rašo ilgai ir yra įsitikinęs, kad „rašyti knygas reikėtų tik tada, kai žmogus jaučia, kad nėra kitos išeities (...), kai yra tikras, kad turi kažką pasakyti kam nors kitam“.

„Paskutinis išdalijimas“ – tai filosofinis ir daugialypis romanas, kurio tema yra žmogus ir žmogaus likimas – atsitiktinis ir būtinas. Prasmingai sudėliota knyga, kurią galima skaityti ne vieną kartą, vis atrandant naujus matmenis ir perspektyvas.

Wieslawas Mysliwskis (g. 1932 m.) – vienas populiariausių šiuolaikinių lenkų rašytojų. Studjavo filologiją katalikiškame Liublino universitete, dirbo redaktoriumi. Pirmąją knygą parašė 1967 metais ir iškart sulaukė kritikų liaupsių.

Jo kūriniai dažniausiai analizuojami vadinamosios „valstietiškos literatūros“ kontekste, kalbant apie provincijos ir joje gyvenančių žmonių tapatybę istorinių pokyčių metu. Tačiau jo knygose gausu filosofinių ir antropologinių įžvalgų, čia kalbama bendrai apie žmogiškosios egzistencijos prasmę ir apie pačias universaliausias jėgas, formuojančias žmogaus gyvenimą. Vienas svarbiausių autoriaus įsitikinimų, kad žmogus pažįsta ir supranta save tik maištaudamas prieš savo likimą.
Didžiausio populiarumo sulaukė jo knygos „Akiratis“, „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Du kartus rašytojas buvo apdovanotas prestižine Lenkijoje Nikės literatūrine premija.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila