Netobuli, laisvi ir laimingi

Vidinis kritikas jus atbaido nuo sprendimų, kurie galbūt lemtų kokybiškesnį gyvenimą. Dėl kompleksų nesiimate užduočių, kurios leistų kilti karjeros laiptais. Jaučiate, kad neišnaudojate viso savo potencialo ir kenčia jūsų savivertė. Prancūzų psichologo Christophe Andre knyga „Netobuli, laisvi ir laimingi“ – žingsnis, padėsiantis išeiti iš užburto rato ir naujai įvertinti savo vidinį pasaulį.

Savivertė – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių žmogaus elgseną ir santykį su pasauliu. Ji ypač svarbi mūsų gerai savijautai ir gyvenimo kokybei. Jei sugebame kontroliuoti aplinką, gerbiame save ir kitus, siekiame išsikeltų tikslų bei esame autonomiški, mūsų savivertė kyla ir galime nuveikti daug daugiau. Ją žlugdo perdėtas perfekcionizmas, puikybė, pavydas, neveiklumas ir kitos ydos. Jos mums trukdo ieškoti pagalbos, o kiekvienas svarbus sprendimas mus užklumpa tarsi didžiausias iššūkis. Knyga „Netobuli, laisvi ir laimingi“ moko, jog žmogus gali pasikeisti – tačiau reikia išmokti keistis.

Anot autoriaus, žemos savivertės žmonės atidėlioja svarbius sprendimus bijodami, jog nepasiseks. Tai trukdo mėgautis pilnaverčiu gyvenimu ir pasiekti daugiau. Stresas, įtampa, pašliję santykiai su šeima ir aplinkiniais – nerealizuotų savo ambicijų padarinys. Knyga – įtaigus pasakojimas apie tai, kaip savivertė veikia bendravimo įgūdžius, mūsų nuotaiką, asmenybės tapsmą. Ji siūlo atsikratyti vertinimo ir imtis supratimo – ypač kai kalbama apie kitus žmones.

Didelė psichiatro darbo patirtis leidžia Christophe Andre nuosekliai ir atvirai kalbėti apie tai, kaip išgyti nuo liguisto potraukio rūpintis, kokį įspūdį paliekame kitiems. „Netobuli, laisvi ir laimingi“ – tai formulė, kuri padės nebijoti būti atstumtam ir neabejoti dėl savo pasirinkimų. Visi jie yra teisingi, o jei pasirodytų kitaip – nieko pasaulyje nėra nepakeičiamo. Galiausiai, tai juk mes, žmonės, jį kuriame patys.

Knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi“ autorius – prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas Christophe Andre. Apgynęs disertaciją Tulūzos universitete, nuo 1992 m. jis dirba Šv. Onos ligoninėje Paryžiuje ir specializuojasi nerimo sutrikimų bei depresijos gydyme. Jis vienas pirmųjų ėmė psichoterapijoje taikyti meditaciją. Apie trys dešimtys jo rašytų knygų, skirtų plačiajai visuomenei, susilaukė didžiulio populiarumo.

„Aptardami menkos savivertės keliamas kančias, matysime, kad visur esantis ego – nesveikuojantis ego. Išeitis – ne galvoti apie save mažiau, o galvoti kitaip. Juolab kad neturime pasirinkimo, nes savivertės pojūtis mums gyvybiškai būtinas. Tačiau tikrai ne tokio pobūdžio, kokį įgauna pastaruoju metu,“ – intriguoja Christophe Andre.

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

ĮŽANGA

Dabar išgyvenu prastoką laiką. Visos knygos man kelia pasibjaurėjimą. Nieko neveikiu. Kaip niekad suvokiu, kad esu niekam tikęs. Jaučiu, kad nieko nepasieksiu, ir eilutės, kurias rašau, man atrodo vaikiškos, apgailėtinai juokingos ir netgi, svarbiausia, visiškai nenaudingos. Kaip iš to išsikapstyti? Turiu vieną išeitį - veidmainiauti. Valandų valandas būnu užsidaręs, o kiti mano, kad dirbu. Gal gailisi manęs, kai kurie galbūt žavisi, o aš nuobodžiauju, žiovauju, akyse vis švysčioja geltoni atspindžiai - tai mano bibliotekos geltonis. Turiu žmoną, stiprią ir švelnią gyvybės kupiną būtybę, kūdikį, kuris papuoštų kiekvieną konkursą, ir nė lašo jėgų tuo džiaugtis. Gerai žinau, kad ši būsena ilgai nesitęs. Vėl atgausiu viltį, ryžtą kurti naujus dalykus, vėl stengsiuos. Kad bent šie prisipažinimai man padėtų! Kad vėliau tapčiau didžiu psichologu! Bet bijau, kad tam man nepakaks šio gyvenimo. Mirsiu arba nuleistu rankas ir nuolat svaiginsiuos svajonėmis. Verčiau skaldyčiau akmenis, dirbčiau laukus. Taigi, visą savo ilgą arba trumpą gyvenimą nesiliausiu kartoti: verčiau būtų kas nors kita. Iš kur tas sielos bangavimas, įkarščio potvyniai ir atoslūgiai? Mūsų viltys kaip jūros bangos: kai jos atslūgsta, lieka dvokiančios daiktų krūvos, šlykščios kriauklės ir krabai, pamiršti pašvinkę moraliniai krabai, skersomis rėpliojantys atgal į jūrą. Koks bevaisis rašytojo, kuriam nesiseka, gyvenimas! Dieve mano, juk aš protingas, protingesnis už daugelį kitų. Tai akivaizdu, nes skaitydamas „Šventojo Antano gundymą" neužsnūstu. Bet šitas protingumas - kaip nenaudingas, nepažintas tekantis vanduo, jo srovėje dar neįrengtas malūnas. Taip ir yra: dar neradau savo malūno. Ar kada nors jį rasiu?

Eilutės, kurias ką tik perskaitėte, - ištrauka iš rašytojo Jules'io Renard'o dienoraščio, 1890 m. kovo 17 d. įrašo.

Jule'is Renard'as buvo uždaras ir itin jautrus, kaip tais laikais sakydavo - neurasteniškas žmogus. Nelaiminga vaikystė įkvėpė jį parašyti garsiausią savo kūrinį „Ručkis", jis šiek tiek išgarsėjo. Tačiau niekada nebuvo laimingas nei patenkintas - nei savimi, nei gyvenimu. Nors ir šviesaus proto, talentingas, apsuptas šeimos ir draugų meilės, jis niekada nerado sielos ramybės. Jo protas buvo gyvas, bet savivertė netvirta ir skausminga.

Renard'as niekada nevartojo sąvokos „savivertė" (pranc. estime de soi), nes ji dar nebuvo prigijusi prancūzų kalboje. Bet tais pačiais 1890 metais kitapus Atlanto amerikietis gydytojas, filosofas ir psichologas Williamas Jamesas išleido pirmąjį moderniosios psichologijos traktatą „Psichologijos pagrindai" (Principles of Psychology), atsiėjusį jam dešimtmetį darbo. Ir Jameso traktatas, ir Renardb „Dienoraštis" su malonumu skaitomi ir mūsų dienomis. Dauguma pastabų apie žmogaus būseną tebėra aktualios. Jamesas pirmasis nagrinėjo šį reiškinį ir pavartojo sąvoką „savivertė" (angl. self esteem); „Savivertė būna dvejopa: pasitenkinimas savimi ir nepasitenkinimas savimi." Deja, jį kamavo ūmūs depresiniai sutrikimai ir nuodijo jam gyvenimą. Nei Williamui, nei Jules'iui nepavyko galutinai sutramdyti savo vidinių demonų.

Praėjo daug laiko, bet savivertės klausimas tebėra mūsų visų gyvenimo šerdyje, nesvarbu, kokiai kultūrai ar tautai priklausytume. Abiejų vyrų skvarbus protas ir asmenybės jautrumas puikiai numatė, kokią svarbą ji įgaus mūsų visuomenėje. Ši knyga skirta jiems pagerbti.