Naujoji žemė

"Nubuskite ir siekite savo tikslų" - tai knygos "Naujoji žemė" paantraštė, kuri nusako tikrąją knygos paskirtį.

"Šios knygos pavadinimą įkvėpė Biblijos pranašystė, kuri šiuo metu aktuali labiau nei bet kada anksčiau. Ji sutinkama Senajame ir Naujajame Testamente ir skelbia egzistuojančios pasaulio tvarkos žlugimą, „naujojo dangaus ir naujosios žemės" atsiradimą. Reikia suprasti, kad dangus šiame kontekste yra ne vieta, o sąmonės gelmės. Tai ezoterinė žodžio reikšmė, kuri sutampa su Jėzaus mokymais. O žemė čia yra išorinė forma, kuri visada atspindi vidų. Kolektyvinė žmonių sąmonė ir gyvenimas žemėje yra susiję vidiniais saitais."

„Naujoji žemė“ – kvietimas sąmonės virsmui. "Ar žmonės pasirengę atsisakyti struktūriško mąstymo, atverti sąmonę ir tapti skaidrūs iš krištolas?" – klausia Eckhart Tolle knygoje „Naujoji žemė“.

Mūsų ego valdo mūsų sąmonę. Kiekvieno žmogaus prisirišimas prie ego turi pražūtingų pasekmių – iš to kyla pyktis, pavydas ir kitos destrukcinės būsenos. Kadangi šiame akligatvyje atsidūrusi didžioji dalis žmonijos, tai sukelia konfliktus ir katastrofas visame pasaulyje.

Pirmiausia žmogus turi suprasti kaip veikia jo ego, tik pažinę savąjį ego nebesistengsime su juo susitapatinti, išsilaisvinsime ir pabusime.

Žmogui reikalingos vidinės permainos, vidinis sužydėjimas, kurį pranašavo didieji žmonijos mokytojai nuo Budos iki Jėzaus, bandę pakeisti daugumos žmonių mastyseną ir elgseną.

Jeigu nebenorite gyventi tamsoje, būti akli, kentėti patys ir kankinti kitus, atsikratykite prigimtinės žmogiškosios būties disfunkcijos (ego), atsikratykite senosios sąmonės, kuri skatina norėti daugiau ir valdyti. Būkite šviesa. "Netapsite geri, vien tik mėgindami tokie būti, taigi privalote rasti gerumą, jau esantį jumyse, ir tik leisti jam atsiskelisti". O tai įvyks tik jeigu įvyks esminis sąmonės pokytis.

Autoriaus nuomone, jis jau vyksta. Užtenka tik blykstelėjimo, sužibusios minties ir prasideda pabudimo procesas. „Knyga arba pakeis jūsų sąmonės būseną, arba liks jums bereikšmė. Ji padės pabusti tik tiems, kurie pasirengę“, – intriguoja knygos autorius Eckhart Tolle. Galbūt „Naujoji žemė“ taps tuo blykstelėjimu ir jūs leisitės į savęs pažinimo kelionę. O galbūt ji jau prasidėjo.

Eckhart Tolle – vokiečių kilmės dvasinis mokytojas, šiuo metu gyvenantis Kanadoje. Gimęs netoli Dortmundo, jis persikėlė į Angliją, kur studijavo Londono ir Kembridžo universitetuose. Būdamas dvidešimt devynerių metų patyrė dvasinę transformaciją, pakeitusią jo gyvenimą. Tada jis nusprendė padėti kitiems išsilaisvinti iš savo ego gniaužtų. Dirbo dvasiniu konsultantu su pavieniais asmenimis ir mažose grupėse. New York Times jį vadina populiariausiu dvasinių knygų autoriumi JAV, o jo pirmoji knyga „Šios akimirkos jėga“ tapo šio žanro bestseleriu.

„Kvietimas pabusti visai planetai. „Naujoji žemė“ išlaisvina nuo priklausomybės praeičiai ir kančios, kurią patys kuriame kasdien. Vietoj nuolatinių svarstymų, kas bus rytoj, verčiau gyvenkime šiandien“ – taip apie knygą kalba populiari amerikiečių laidų vedėja Oprah Winfrey.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Šemiotienė, Tadas Jurevičius, Andrius Rondomanskis

IŠTRAUKA

I SKYRIUS. ŽMOGAUS SĄMONĖS SUŽYDĖJIMAS

Pradžia

Prieš 114 milijonų metų, vieną rytą patekėjus saulei, Žemės planetoje pražydo pirmoji gėlė. Ji iškleidė žiedą, kad priimtų į save šviesos spindulius. Šiuo didingu įvykiu prasidėjo evoliucinė augalų transformacija. Augalai dengė Žemės paviršių jau daug milijonų metų. Pirmoji gėlė turbūt gyveno trumpai, o gėlės apskritai dar ilgai buvo retas ir izoliuotas reiškinys, nes sąlygos joms buvo nepalankios. Tačiau vieną dieną gamta peržengė lemtingą ribą, ir visą planetą užliejo spalvų bei aromatų vandenynas. Taip įvykiai būtų atrodę, jei juos būtų liudijęs sąmoningas stebėtojas.

Gerokai vėliau tie delikatus ir aromatingi augalai, kuriuos mes pavadinome gėlėmis, suvaidino esminį vaidmenį kitos biologinės rūšies evoliucijoje. Ta kita rūšis - tai žmogus. Žmonės, kai jų sąmonė pakankamai išsivystė, gėlėmis susižavėjo, gėlės juos ėmė traukti. Gėlės tikriausiai buvo pirmas dalykas, kurį žmonės ėmė vertinti ne praktiniais sumetimais - juk jos nebuvo būtina žmonių išlikimo sąlyga. Gėlės įkvėpė nesuskaičiuojamą gausybę dailininkų, poetų ir mistikų. Net Jėzus liepė žmonėms kontempliuoti gėles ir mokytis iš jų, kaip dera gyventi. O Buda, kaip skelbia viena legenda, kartą pasakė "nebylų pamokslą" - jis iškėlė į viršų gėlę ir įsmeigė į ją žvilgsnį. Po akimirkos vienas sekėjas, vienuolis, vardu Mahakasjapa, pradėjo šypsotis. Jis buvo vienintelis, kuris, pasak legendos, suprato pamokslą. Ta šypsena (kitaip sakant, supratimas) keliavo per dvidešimt aštuonių kartų mokytojus ir galų gale tapo dzenbudizmo šaltiniu.

Regėdami gėlių grožį, žmonės galėjo žvilgtelėti į savo prigimtį, kurios esminė savybė taip pat yra grožis. Tas žvilgsnis buvo nepaprastai svarbus žmogaus sąmonės evoliucijos įvykis. Iš jo kilo džiaugsmas ir meilė. Gėlės savo forma išreiškia visiškai beformę aukščiausią ir sakraliausią mūsų pačių esybės aspektą. Efemeriškesnės ir delikatesnės nei augalai, iš kurių jos evoliucionavo, gėlės yra tarsi kitos būties erdvės žinianešiai, tiltas tarp fizinių formų ir beformio pasaulio. Jų kvapas - tai dvasios dvelksmas. Jei žodį "nušvitimas" pavartotume platesne prasme, galėtume pasakyti, kad gėlės yra nušvitę augalai.

Tas pasakytina apie visas gyvybės formas: mineralus, augalus, gyvūnus, žmones. Visų jų atstovai gali patirti nušvitimą. Tačiau tai įvyksta labai retai - nušvitimas yra daugiau nei evoliucinis žingsnis. Tai netgi yra evoliucinio vientisumo pertraukimas, šuolis į visai kitą būties lygmenį, kuriame materialusis pradas turi kur kas menkesnę prasmę.

Kas gali būti sunkiau ir kiečiau už akmenį, tankiausią iš visų formų? Ir vis dėlto kai kurie akmenys virto kristalais, tapo permatomi ir laidūs šviesai. Iš kai kurių anglies pavyzdžių, veikiant didžiuliam slėgiui ir aukštai temperatūrai, susiformavo deimantai, o iš kai kurių mineralų - kitokie brangakmeniai.

Vienos reptilijos, labiausiai, regis, prie žemės prikaustyti gyvūnai, nekito milijonus metų, o kitos, sugebėjusios užsiauginti plunksnas ir sparnus, virto paukščiais ir nugalėjo taip ilgai jų giminę kausčiusią traukos jėgą. Negalėtume pasakyti, kad pastarosios reptilijos išmoko geriau šliaužti - ne, jos pakilo į naują lygmenį ir šliaužimo veiksmas joms tapo nebereikalingas apskritai.

Nuo neatmenamų laikų gėlės, kristalai, brangieji akmenys ir paukščiai žmogaus dvasiai turi ypatingą reikšmę. Nors visa tai yra laikinos vienos Sąmonės, vieno Gyvenimo manifestacijos, jų "nežemiškumas" žmones žavi ir vilioja.

Pajutę savo pačių Buvimą, žmonės taip pat pojūčiais užčiuopia dieviškąjį gyvybės pradą, sąmonę, dvasią, kuri yra persmelkusi visas gyvybės formas, atpažįsta ją kaip savo pačių esmę ir ją myli. Tačiau kol toks pajautimas dar neužgimęs, žmogus regi tik išorinius pavidalus, nesuvokia, kokia yra jų esmė, taip pat jis nesuvokia ir savo esmės, todėl tapatinasi tik su savo fiziniu kūnu ir psichologinių savybių rinkiniu.

Vis dėlto žvelgdamas į gėlę, kristalą, brangųjį akmenį ar paukštį, tas pats žmogus, kad ir nejausdamas savo Buvimo ar jausdamas jį menkai, suvokia, kad šie objektai yra daugiau nei vien materija, jis jaučia nepaaiškinamą jų trauką bei artumą. Taip yra todėl, kad dėl savo "nežemiškumo" gėlės, kristalo, brangakmenio ar paukščio fizinis pavidalas nenustelbia savyje slypinčios dvasios, o kitos formos tą dvasią užgožia. Išimtis čia yra naujai gimusi gyvybė: žmogaus kūdikiai, žvėreliai, gyvulėliai... Jie trapūs, delikatus, dar neįgavę tvirto materialaus pavidalo, dar nesuaugę su fiziniu pasauliu, todėl iš jų sklinda nežemiško meilumo šviesa.

Štai dėl tų priežasčių, kai kontempliuojate gėlę, kristalą, brangųjį akmenį ar paukštį ir atsisiejate nuo jų kaip pavadinimus turinčių objektų, jūs žvelgiate į beformiškumo sferą. Tai langelis į dvasios pasaulį. Dėl to šios gyvybės formos buvo tokios svarbios žmogaus sąmonės evoliucijoje nuo pat seniausių laikų. Pavyzdžiui, brangakmenis lotoso žiede yra svarbiausias budizmo simbolis, o balandis krikščionims simbolizuoja Šventąją Dvasią. Šie simboliai ruošia dirvą esmingesniam planetos sąmonės pokyčiui, kurio vykdytojai bus žmonių giminės atstovai. Aš kalbu apie dvasinį pabudimą, kurio pradžią mes jau ėmėme liudyti.

TURINYS

I SKYRIUS. ŽMOGAUS SĄMONĖS SUŽYDĖJIMAS / 9

Pradžia / 9

Šios knygos tikslas / 11

Paveldėtoji disfunkcija / 13

Naujojo sąmoningumo atsiradimas / 16

Dvasingumas ir religija / 18

Virsmo būtinybė / 20

Naujasis dangus ir naujoji žemė / 22

II SKYRIUS. EGO: DABARTINĖ ŽMONIJOS BŪKLĖ / 23

Iliuzinis „aš" / 24

Balsas galvoje / 26

Ego turinys ir struktūra / 28

Susitapatinimas su daiktais / 29

Pamestas žiedas / 31

Nuosavybės iliuzija / 33

Troškimas turėti daugiau / 36

Susitapatinimas su kūnu / 38

Vidinio kūno pajautimas / 39

Buvimo užmiršimas / 41

Nuo Dekarto klaidos iki Sartro įžvalgos / 41

Nepaprasta ramybė / 42

III SKYRIUS. EGO ŠERDIS / 44

Nusiskundimai ir pasipiktinimas / 45

Reaktyvumas ir nuoskaudos / 47

Teisieji ir neteisieji / 48

Iliuzijos gynimas / 49

Tiesa: santykinė ar absoliuti? / 50

Ego nėra asmeniškas / 52

Karas ir mąstymo modelis / 53

Ko siekiame: ramybės ar dramos? / 54

Už ego ribų: tikroji tapatybė / 55

Visos konstrukcijos netvirtos / 56

Ego pranašumo siekis / 57

Ego ir šlovė / 58

IV SKYRIUS. VAIDMENYS IR EGO VEIDAI / 60

Užpuolikai, aukos, meilužiai / 61

Apibrėžimai ir ribos / 62

Įsijautimas į vaidmenis / 63

Laikini vaidmenys / 65

Vienuolis prakaituotais delnais / 66

Laimingo žmogaus vaidmuo ir tikra laimė / 66

Tėvystė ir motinystė: vaidmuo ar funkcija? / 67

Sąmoninga kančia / 70

Sąmoninga tėvystė ir motinystė / 71

Vaiko atpažinimas / 72

Vaidmenų atsisakymas / 73

Patologinis ego / 75

Nelaimingumo fonas / 76

Laimės paslaptis / 78

Patologinės ego formos / 80

Darbas su ego ir be ego / 82

Ego ir liga / 83

Kolektyvinis ego / 84

Nepaneigiamas nemirtingumo įrodymas / 85

V SKYRIUS. SKAUSMO KŪNAS / 87

Emocijų gimimas / 88

Emocijos ir ego / 90

Antis su žmogaus protu / 92

Praeities našta / 93

Individualus ir kolektyvinis skausmas / 94

Kaip skausmo kūnas atsinaujina / 96

Kaip skausmo kūnas maitinasi mintimis / 97

Kaip skausmo kūnas maitinasi gyvenimo dramomis / 98

Didelis skausmo kūnas / 100

Pramogos, žiniasklaida ir skausmo kūnas / 101

Kolektyvinis moterų skausmo kūnas / 102

Nacijų ir rasių skausmo kūnai / 104

VI SKYRIUS. IŠSILAISVINIMAS / 106

Buvimas / 108

Skausmo kūno sugrįžimas / 110

Vaikų skausmo kūnas / 111

Nelaimingumas / 113

Tapatybės su skausmo kūnu nutraukimas / 114

Žadikliai / 116

Skausmo kūnas ir pabudimas / 118

Išsilaisvinimas iš skausmo kūno / 119

VII SKYRIUS. SAVĘS PAŽINIMAS / 121

Menamasis „aš" / 122

Gausa / 123

Savęs pažinimas ir žinios apie save / 125

Chaosas ir aukštesnioji tvarka / 126

Gėris ir blogis / 127

Nesipriešinimas įvykiams / 129

Štai kaip? / 129

Ego ir ši akimirka / 130

Laiko paradoksas / 133

Laiko pašalinimas / 134

Sapnuotojas ir sapnas / 135

Apribojimų peržengimas / 136

Buvimo džiaugsmas / 138

Ego sumažinimas / 139

Kaip išorėje, taip ir viduje / 141

VIII SKYRIUS. VIDINĖS ERDVĖS RADIMAS / 144

Objektų sąmonė ir erdvės sąmonė / 146

Kritimas žemiau minčių ir pakilimas virš jų / 147

Televizija / 148

Vidinės erdvės atpažinimas / 150

Ar girdi, kaip teka kalnų upelis? / 152

Patys geriausi veiksmai / 153

Suvokimas be vardų / 153

Kas tas, kuris patiria? / 155

Kvėpavimas / 156

Priklausomybės / 158

Vidinio kūno suvokimas / 159

Vidinė ir išorinė erdvė / 160

Kaip pastebėti protarpius / 162

Savęs radimas ir praradimas / 163

Tyla / 164

IX SKYRIUS. VIDINIS TIKSLAS / 165

Pabudimas / 166

Dialogas apie vidinį tikslą / 168

X SKYRIUS. NAUJOJI ŽEMĖ / 179

Trumpa jūsų gyvenimo istorija / 180

Pabudimas ir grįžtamasis judėjimas / 181

Pabudimas ir išeinamasis judėjimas / 184

Sąmonė / 186

Budrus veikimas / 187

Trys budraus veikimo modalumai / 188

Priėmimas / 189

Pasitenkinimas / 189

Entuziazmas / 192

Dažnio puoselėtojai / 195

Naujoji žemė - ne utopija / 196