Vienuolikmetį Filipą slegia didelis rūpestis. Avarijoje žuvęs tėvas per laidotuves pasirodo kaip kruvina šmėkla ir papasakoja Filipui apie Mirusių tėvų klubą. Tai – Niuarke gyvenusių tėvų šmėklos. Filipas sužino, kad šmėklomis tampa tik tie žmonės, kurie buvo NUŽUDYTI. Filipas turi įvykdyti Kerštą – jis privalo užmušti tėvo žudiką, Dėdę Alaną. Jei jam nepavyks to padaryti iki tėvo gimtadienio, kuris bus po dešimties savaičių, tėčio siela amžinai kentės apnikta Siaubų.
"Mirusiųjų tėvų klubas" - tai šmaikštus pasakojimas, kupinas skaudžių įžvalgų apie keistus gyvenimo reiškinius, į kuriuos žvelgiama vaiko akimis.
"Mirusių tėvų klubą" galima laikyti užuomina į "Hamletą". Pasaulyje, kuriame užginta kovoti ir tikėtis esminių permainų, Hamleto drama tampa vaikišku košmaru. Modernus kūrinio traktavimas, kur atskleidžiamas pagrindinio veikėjo tiesos ieškojimo kelias, niekada nepraras aktualumo."
Oskaras Koršunovas
Iš anglų kalbos vertė Audronė Jonikienė
Ištrauka
Kai pirmą kartą pamačiau mirusį Tėtį
Perėjau vestibiulį, stumtelėjęs duris žengiau į dūmus, ir visi balsai nuščiuvo, tarytum būčiau vaiduoklis.
Baro Padavėja Karia segėjo žiedo formos auskarus ir žiūrėjo pavargusiomis akimis. Pildama į bokalą alų, ji man nusišypsojo ir jau ruošėsi kažką sakyti, bet alus ėmė lietis per viršų.
Dėdė Alanas, Tėčio brolis, vilkėjo ankštą kostiumą, kaklas buvo suveržtas ir liejosi per kraštus kaip tas alus iš bokalo. Dideles rankas, vis dar pajuodusias nuo Garaže taisomų automobilių, jis laikė uždėjęs ant Mamos rankų, Mamos galva buvo panarinta, lyg ji liūdėtų, o Dėdė Alanas lenkėsi vis žemyn, kol žvilgsniu pakėlė Mamos galvą. Jis kažką vis kalbėjo Mamai, tada dirstelėjo ir pamatė mane, bet nieko nesakė. Tiesiog vėl nukreipė akis į Mamą ir toliau bėrė žodžius, verčiančius ją pamiršti Tėtį.
Močiutė sėdėjo viena, pasidėjusi greta ant kėdės savo sidabrines lazdas, ir gėrė raudonas sultis, atrodančias kaip kraujas jos stiklinėje.
Pamačiusi mane, ji prisimerkė, ir dėl to jos veidas dar labiau susiraukšlėjo. Kaulėta ranka kvietė, Eikš čia, eikš čia, taigi aš nuėjau ir atsisėdau prie Močiutės, iš pradžių ji nieko nekalbėjo, tik spoksojo į mane. Tada apžvelgė visus ir išleido skausmingą Sssss, lyg kas ją būtų pradūręs.
Po kiek laiko ji pasakė, Et, zuikel, neskrimsk tep. Viskas bus gerai, sūnel.
Močiutė gyvena Sanderlande ir kalba sanderlandiškai. Mama irgi anksčiau ten gyveno, bet ji nekenčia Sanderlando ir vadina jį Vaiduoklių miestu, ji nekalba sanderlandiškai, nebent šiek tiek su Močiute, bet dažniausiai kalba normaliai.
Močiutė pasakė, Tu jau nebe mažius, sūnel. Dabar esi vyrs namuos.
Man vienuolika, taigi nei aš mažius, nei vyrs, bet nieko nepasakiau, tik linktelėjau, tada atėjo Karia ir padavė man stiklinę pepsio.
Karia ištarė kurkiančiu varlės balsu, Štai tau pepsis, katinėli.
Ji pastatė ant stalo stiklinę, nusišypsojo man plonomis lūpomis ir pasikasė atšerpetojusią rankos odą, tada nusišypsojo Močiutei ir grįžo prie baro.
Močiutė kalbėjo toliau, aš tiesiog gėriau pepsį ir dairiausi į žmones. Manau, dauguma iš jų džiaugėsi, kad Baras veikia, jie šnekėjo garsiau nei per laidotuves, nes laidotuvės balsus tildo, o nuo alaus balsai tampa garsesni, taigi dabar visi kalbėjo daugmaž įprastu garsumu.
Ten buvo ir Nuolatiniai lankytojai, kaip antai Dičkis Vikas ir Lesąs, jie stovėjo prie baro, rūkė Hamleto cigarus ir šnekėjosi su Karia.
Po Skyrybų, kai liovėsi griuvinėjusi ir daugiau nebeįsitaisydavo mėlynių, Karia visada kalbėdavosi su vyrais. Mama dažnai sakydavo Tėčiui mananti, kad Karia yra Sena kekšė, bet iš tikrųjų ją mėgo. Nežinau, ar Karlai daugiau metų nei Mamai, nes jos dvyniai mokosi toje pačioje klasėje kaip ir aš, bet iš pažiūros ji vyresnė.
Lesąs neatrodė laimingas, bet jis niekada neatrodo laimingas, todėl Tėtis jį visad vadindavo Nelaimėliu Lesu. Man įjuos bežiūrint, Dičkis Vikas pažvelgė į mane, paprastai pažvelgęs į mane, jis nusišypsodavo arba pajuokaudavo, kaip antai, Na, Filipai, dabar tu statai. Bet tą dieną, vos sutikęs mano žvilgsnį, jis nusisuko į šalį, tarsi žiūrėti man į akis būtų pavojinga, tarsi tai galėtų j į susargdinti, tarsi mano akyse būtų lazeriai, galintys jį perskrosti pusiau.
Aš nukreipiau žvilgsnį ir pamačiau Mamą su Dėde Alanu, norėjau, kad Dėdės Alano rankos liautųsi laikiusios Mamos rankas, ir jos liovėsi, nes atėjo Renuka ir ėmė kalbėti su Mama. Renuka yra geriausia Mamos draugė, jos pirmadieniais ir ketvirtadieniais kartu lanko stepo Pamokas, kuriose valandą laipioja ant platformų, kad sumažintų užpakalius. Šią savaitę Renuka praleido su Mama daug laiko ir užplikė jai septynis šimtus puodelių arbatos. Dabar Dėdė Alanas atrodo susierzinęs, nes Renuka kalba nesustodama, ir niekas negali įterpti nė žodžio.
Aš toliau dairiausi po Barą, o Močiutė toliau kalbėjo su manimi, ir tada išvydau ją. Tada išvydau Tėčio Šmėklą.
