Kola Brenjonas

Knyga atspausdinta ant labai kokybiško Munken Premium popieriaus, kuris negelsta ir pasižymi ilgaamžiškumu.

Nedidelės apimties romane „Kola Brenjonas“ kuriamas linksmo, smailo liežuvio, aštraus proto ir laisvai mąstančio žmogaus paveikslas. Vaizduojamų charakterių tikrumas, išgyvenimų ryškumas, kančios ir džiaugsmai kūrinyje išreikšti taip filosofiškai, bet kartu ir gyvenimiškai, kad vietomis tekstą norisi skaityti, skanauti dar ir dar kartą.

Nepaprastai išraiškingas, turtingas ir gyvybingas šio kūrėjo rašymo stilius neliko nepastebėtas kritikų - 1915 m. Romain'ui Rolland’ui buvo paskirta Nobelio literatūros premija.

Iš prancūzų kalbos vertė Juozas Urbšys

ŽODIS SKAITYTOJUI

Ši knyga „Žano Kristofo" skaitytojams bus, žinoma, netikėta. Ji nustebins juos, bet ne daugiau negu mane patį.

Rengiau kiek tragiškoje „Žano Kristofo" atmosferoje kitus veikalus šiuolaikinėmis temomis — dramą ir romaną. Ūmiai gavau atidėti į šalį visus sukauptus užrašus, parengtas scenas ir imtis šio nerūpestingo kūrinio, apie kurį dieną prieš tai dar nė galvot negalvojau.

Tai buvo atoveikis į visą dešimtį metų varžiusius mane „Žano Kristofo" šarvus, kurie, pradžioje patys tie, ilgainiui pasidarė per ankšti. Užėjo nenugalimas noras laisvai gališkai, kone išdykėliškai pasijuokti. O čia dar, matote, parvažiavau į tėviškę, kurios nuo jaunystės laikų nebuvau regėjęs, vėl susiliečiau su savo Nivernės Burgundija, su jos žeme, ir manyje atgijo praeitis, kurią buvau taręs užmigusią amžinu miegu, o su ja — visi kola brenjonai, kiek jų yra mano kailyje. Turėjau kalbėti už juos. Tie padūkę plepiai buvo, matyt, negana dar atsitauškę, gyvi būdami! Jie pasinaudojo tuo, jog vienas iš jų vaikaičių pasirodė turįs laimę būti raštingas (gyvi to dažnai jie pavydėjo), ir paėmė mane už sekretorių.

Veltui gyniausi:

— Seneli, buvo laikas, galėjai šnekėti! Duok dabar man! Žiūrėkime eilės!

Jie sakė:

— Prisišnekėsi, vaikuti, kai baigsiu aš. O ir neturi juk nieko įdomesnio papasakoti. Sėsk, klausyk ir nė žodžio ne-praleisk. Padaryk, mažiuli, tai savo seniui! Pats suprasi vėliau, kai būsi ten, kur mes... Žinai, nemaloniausia mirus — tyla...

Ką darysi? Teko nusileisti ir pradėti rašyti, ką jie man porino.

Dabar baigta, ir aš vėl laisvas (taip bent manau). Grįšiu prie savų minčių, jei, žinoma, kuris iš tų plepių senių nesu-manys dar kartą lįsti iš kapo ir diktuoti laiškus būsimoms kartoms.

Nedrįstu tikėtis, kad skaitytojams būtų taip pat smagu pabendrauti su Kola Brenjonu, kaip buvo autoriui. Tegu šitą atvirą, nuoširdžią, nesiekiančią pasaulio tvarkyti nei jo aiškinti knygą, knygą be politikos ir be metafizikos, „gero prancūziško", sakant, skonio knygą, kuri juokiasi iš gyvenimo dėl to, kad jį myli, ir dėl to, kad yra geros sveikatos, jie priima bent už tokią, kokia ji yra. Žodžiu, kaip sako Orleano Skaistuolė (negaliu nepaminėti jos, pradėdamas gališką pasakojimą), „priimkite už gera", bičiuliai!..