Kitokiu žvilgsniu, 2 dalis

Tai neeilinio skaitytojų susidomėjimo sulaukusios Jurgio Brėdikio knygos „Kitokiu žvilgsniu" antroji dalis.

Autorius, pasiremdamas kvantinės fizikos, holografijos virpesių-rezonanso dėsniais ir kitais mokslo atradimais knygoje „Kitokiu žvilgsniu“ populiariai kalba apie tai, kas domina kiekvieną: apie žmogų kaip Visatos dalj, apie žmogaus subtiliąsias energijas ir jų informacinę komunikaciją pradedant nuo ląstelės DNR iki globalaus lygmens, sąsajas su Visatos informaciniu-energiniu lauku, apie nesuprantamus, tačiau egzistuojančius reiškinius, apie visuotinę nelygybę ir matricas, kurios valdo mus, apie meilės ir gėrio dėsnius, proto ir širdies energijų darną, dvasingumą ir tikėjimą, apie holistinj gydymą, apimantį fizines, mentalines, emocines, dvasines sferas ir vidines nepaprastas savigydos galias.

PROLOGO VIETOJE

„Svarbiausia - niekada nenustoti uždavinėti klausimus ir stebėtis."
Albertas Einšteinas

Kas paskatino mane imtis rašyti šią knygą? Be abejonės, pirmiausia tai, kad pirmoji knyga „Kitokiu žvilgsniu" sulaukė daug skaitytojų ir dėmesio. Per dvejus metus jos tiražą teko kartoti, tebevyksta ir knygos pristatymai. Jų metu gaunu klausimų, į kuriuos išsamiai nėra laiko atsakyti. Tai dar viena priežastis rašyti šią knygą.

Mokslas šiuo metu vystosi nepaprastai sparčiai. Tai primena sovietinių laikų anekdotą, kai į klausimą, kodėl trūksta mėsos, atsakyta: mes taip sparčiai žengiame pirmyn (į komunizmą), kad galvijai nespėja su mumis. Ir dabartinis mokslas bei jo sukurtos naujos technologijos nestovi vietoje. Jau po knygos „Kitokiu žvilgsniu"pirmojo leidimo 2014 metais atsirado tiek naujienų, kad magėjo pratęsti ją. Noras dalintis savo žiniomis - tai dar viena priežastis, skatinanti mane rašyti. Karlas Saganas (Kari Sagan) sakė: „Įsimylėjęs žmogus nori šaukti apie tai visam pasauliui. Taip ir mokslininkas nori aiškinti naujausius mokslo pasiekimus." Šia knyga nesiekiu pateikti visa kaip absoliučią tiesą, nes tai tiesiog neįmanoma, tačiau tikiuosi, jog ji taps impulsu formuotis naujam požiūriui ir kitokiam žvilgsniui.

Neginčytina tiesa - skęstame informacijos jūroje, daug žinome, bet neišmokome gyventi šiame pasaulyje ir nepažeisti jo grožio, pusiausvyros ir harmonijos, neardyti savo ir kitų sveikatos. Dalai Lama sakė „Turime vis daugiau žinių, bet mažiau išminties. Daugiau vaistų, bet mažiau sveikatos. Mes nuskridome į mėnulį ir atgal, bet mums per toli nueiti pas kaimyną. Mes turime daugiau patogumų, bet mažiau laiko."

Dauguma šios knygos skyrių skirta sveikatos ir gydymo problemoms. Manau, kad daugelis medicinos ir gydymo sritis nepagrįstai priskiria tik oficialiai medicinai. Itin dažnai tai daro gydytojai. Tai neteisinga, nes gydymas - labai plati sritis, pirmiausia apimanti paties organizmo savigydą, pradedant ląstelėmis bei jų DNR. Plačiausią gydomojo poveikio diapazoną teikia Gamta. Gydo žmonių meilė ir atjauta. Gydo žodis. Gydo žmogaus tikėjimas, malda ir vidinės galios. Veikdamas per gydūnus, kuriems suteiktos gydymo galios, gydo pats Dievas.

Žmogus nuo pat atsiradimo buvo priverstas išmokti gydyti ir gydytis. Daug kas buvo daroma instinktyviai, tačiau per tūkstančius metų buvo sukaupta didelė empirinė liaudies medicinos, šamanų ir hilerių, įvairių gydūnų bei savigydos patirtis. Tebeegzistuoja tradicinė kiniečių, Tibeto irkt. medicina bei Ajurve-da, plinta energinė-informacinė ir dvasinė medicina, kosmoenerginė medicina. Ypatingo dėmesio susilaukia aktyvi ligonio vidinė transformacija, kurią įtakoja mintys ir vizualizavimas. Taigi, medicina, ypač modernioji, teužima tik tam tikrą ribotą savo dalį.

Džiaugiuosi gyvendamas tokiu metu, kada kaip niekada iki šiol žmonijos istorijoje suprantamai ir lengvai atveriamos gydymo galimybės, amžiais slėptos po mistikos skraiste. Manau, kad tai nėra atsitiktinumas. Tam skyriau atskirą knygos dalį „Gydūnai be gydytojo diplomo". Daugelis anksčiau sunkiai paaiškinamų dalykų dabar jau ir moksliškai įrodyti. Bioenergetikų rankų skleidžiama nematoma ir paslaptinga gydanti energija tapo matoma, ją galima net nufotografuoti specialia kamera. Maža to, bioenergines bangas jau galima pakeisti jas atitinkančiomis dirbtinėmis. Suvokimas apie tai, kad viskas virpa, pritaikytas ir gydymo srityje - atitinkamais virpesių dažniais galima koreguoti sutrikusius ląstelių, organų ir organizmo dažnius. Visa tai ženkliai praplečia savigydos galimybes ir suteikia progą pasinaudoti savo vidinėmis gydomosiomis galiomis. Be abejonės, visa tai suteikia didelių galimybių alternatyviai ir papildančiai medicinai ir lemia medicinos ateitį, apie kurią kalbu knygos pabaigoje.

Knygos „Kitokiu žvilgsniu" sutiktuvėse dalyvauja įvairaus amžiaus, profesijų ir išsilavinimo žmonės. Išgirdau daug teigiamų atsiliepimų (nors man naudingiau būtų kritiškos pastabos). Sulaukiau tik vieno priekaišto nepažįstamo mokytojo laiške: „Daug Jūs rašote apie kokią problemą ar sritį nenuosekliai, praleisdami kokią nors jos dalį arba „užkabindami" ją tik paviršutiniškai. Tokie puslapiai palieka mišrainės įspūdį..." Dėkoju už šią kritiką ir noriu paaiškinti, kad taip rašau sąmoningai dėl dviejų priežasčių. Juk gilinantis į kai kurias aptartas problemas tektų vos ne visą monografiją parašyti. Mano tikslas šiuo atveju yra tarsi praverti „langą", kad skaitytojas „atrastų" naujos informacijos, o jei ji pasirodys jam įdomi - pats galėtų susirasti šaltinį ir gilintis labiau. Kita vertus, detaliau arba net ir visiškai nekalbu apie tai, kas yra visuotinai žinoma, o rašau apie tai, kas mažiau žinoma, bet ne mažiau svarbu. Galbūt tai ir sukelia nepilnumo, nenuoseklumo įspūdį.

Susitikęs su akademine visuomene dažniausiai sulaukiu klausimų, kokiais moksliniais įrodymais pagrįsti mano teiginiai. Vienas mano kolegų daugelį metų nepripažino akupunktūros naudos, jo neįtikino net nuotraukos, kuriose užfiksuoti energijos srautai meridianuose. Gydymo efektus jis priskyrė placebo fenomenui. Tik sužinojęs, kad akupunktūros metodu sėkmingai gydomi ir gyvūnai, kuriems placebo efektas negalioja, galų gale pradėjo kitaip vertinti akupunktūrų. Ne vienas skeptiškai vertina informacijų apie kineziologinį testų, nors patys jį gali išmėginti.

Gaudavau daug klausimų, bet turėdavau atsakyti trumpai, todėl gal ir neišsamiai. Dažnai buvau klausiamas, kaip maitintis. Apsiribodavau vienu patarimu - „Laikykitės saiko." Tačiau į vienų klausimų visiškai nesinorėjo atsakyti. Tai pasiteiravimas, ar medituoju? Jei į šį klausimų atsakyčiau „taip", kiltų kitas klausimas, o kaip tai atlieku. Viduje labai tvirtai jaučiu, kad tai per daug asmeniška ir turi būti saugoma nuo viešumo. Dabar žodis meditacija naudojamas labai dažnai ir, daugiausia, neatitinkant esmės.

Mėginsiu į kai kuriuos dažniau užduodamus klausimus atsakyti ir šioje knygoje.