"Tikrasis gyvenimo džiaugsmas yra paklusti vidiniam balsui ir tarnauti žmonėms. Būti gamtos jėga, o ne žemės dulke - savanaudiška ir besiskundžiančia būtybe, kuri verkšlena, esą gyvenimas nepasirūpino jos likimu ir pašykštėjo jai laimės. Aš aukoju savo gyvenimą kitų labui ir tol, kol būsiu gyvas, tarnystę žmonėms laikysiu didžiausia savo privilegija. Noriu būti visiškai išnaudotas iki man ateis laikas mirti. Kuo sunkiau aš dirbu, tuo prasmingiau gyvenu. Aš šlovinu gyvenimą dėl gyvenimo. Gyvenimas man nėra greitai tirpstanti žvakė, o didingas deglas, kurį man įdavė palaikyti ir kurį turiu perduoti ateinantiems. Todėl noriu, kad šis deglas degtų kuo skaisčiau."
George Bernard Shaw
Populiarus knygų autorius ir paskaitininkas Robin Sharma patrauklaus pasakojimo forma kalba apie tai, kaip efektyviai vadovauti kompanijai, kaip uždegti žmones ir bendromis jėgomis siekti tikslo.
Knygoje
„Kaip nugalėti. Vienuolio, kuris pardavė "Ferrarį", aštuoni gyvenimo ir verslo iš minties ritualai“ lyderiavimo meno guru Robinas Sharma vėl suveda mus su garsiuoju vienuoliu, pardavusiu „Ferrarį“. Knygos herojai dalijasi patirtimi, kaip pakeisti savo kompanijos gyvenimą ir drauge - asmeninę būtį.
Autorius be galo meistriškai išgrynina amžių išmintį ir sutelkia ją į aštuonias, atrodytų, paprastas praktines pamokas, kuriomis remdamiesi organizacijų vadovai bei vadybininkai šiais sumaištingais laikais galėtų ugdyti savo pavaldinių dvasines savybes, lojalumą ir profesinius gebėjimus. Parašyta lengvo pasakojimo forma, ši knyga įkvėps Jus tapti talentingais vadovais, kurie kuria vertybes, pranokstančias laiką.
Iš anglų kalbos vertė Andrius Rondomanskis, Valda Višinskienė
Knygų komplektas "KOMPLEKTAS. Kaip nugalėti + Kasdieniai pokalbiai su vienuoliu, kuris pardavė "Ferrarį"
Ištrauka
PIRMAS SKYRIUS
Beprotiškam lėkimas į sėkmę
Tai buvo liūdniausia diena mano gyvenime. Kai atvykau į darbą po neįprastai ilgo ir linksmo savaitgalio, praleisto kalnuose su vaikais, savo numylėtame biure radau du galingus apsaugos darbuotojus, palinkusius virš raudonmedžio stalo. Jie naršė po elektronines bylas ir kuitėsi vertinguose mano nešiojamojo kompiuterio dokumentuose. Akivaizdu - užklupau juos. Artinausi, jausdamas, kaip pykčio raudonis užlieja man veidą ir kaip pradeda drebėti rankos. Staiga vienas iš jų pamatė mane, atsitiesė ir akmeniniu veidu ištarė žodžius, kurie suveikė kaip netikėtas stiprus smūgis į krūtinę. Atsimenu juos iki šiol: „Pone Franklinai, jūs atleistas. Turime išlydėti jus iš pastato tuojau pat."
Ir štai taip paprastai išlydėtas, iš sparčiai augančios programinės įrangos kompanijos viceprezidento aš tapau žmogumi be ateities. Patikėkite, atleidimą išgyvenau labai sunkiai. Nesėkmė man buvo visiškai nepažįstama sąvoka, tokia realybė, su kuria visiškai nemokėjau tvarkytis. Koledže buvau tiesiog auksinis berniukas, gaunantis aukščiausius įvertinimus, laimintis gražiausias merginas ir turintis neribotų galimybių ateitį. Aš organizavau koledžo lengvosios atletikos komandą, buvau išrinktas grupės prezidentu ir dar rasdavau laiko vesti be galo populiarią džiazo programą mūsų studentų miestelio radijo stotyje. Atrodė, kad esu gabus viskam, ko imdavausi, ir kad manęs laukia didelė ateitis. Kartą netgi nugirdau vieną profesorių sakant kolegai: „Jeigu turėčiau galimybę gyventi dar kartą, tai norėčiau būti Piteriu Franklinu."
Bet žinote, mano talentai nebuvo tokie įgimti, kaip daugeliui atrodė. Tikrasis mano pergalių šaltinis - sunkus darbas, drausmė ir nenugalimas troškimas laimėti. Mano tėvas, prieš daugelį metų atvykęs į šią šalį kaip beturtis imigrantas, puoselėjo ramios, klestinčios ir laimingos šeimos gyvenimo viziją. Jis pasikeitė pavardę, įkurdino mus trijų kambarių butuke pigiausioje miesto dalyje ir parsisamdė darbininku į fabriką už žemiausią atlygį. Tą darbą jis nenuvargstamai dirbo keturiasdešimt metų. Ir nors jis nebaigė mokslų, niekada nebuvau sutikęs išmintingesnio už jį - iki pat
dabar, kai sutikau tikrai labai nepaprastą žmogų, su kuriuo būtinai noriu supažindinti ir jus. Pažadu, kad dar papasakosiu apie jį. Neabejoju, kad tas pasakojimas jus išties pakeis.
Tėtis svajojo, kad įgyčiau gerą išsilavinimą geroje mokykloje. Jis manė, kad tai garantuos man pelningą darbą, karjerą ir šiaip aprūpinimą. Jis tvirtai tikėjo, kad geros žinios yra sėkmingo gyvenimo pamatas. „Kad ir kas atsitiktų, Piteri, niekas negalės atimti iš tavęs išsilavinimo. Žinios visada bus su tavim, kad ir kur būtum ar ką darytum", - jis dažnai sakydavo man, baigdamas vakarieniauti po dar vienos alinančios keturiolikos valandų darbo dienos
gamykloje. Tėtis buvo stiprus žmogus.
Jis puikiai mokėjo pasakoti. Dar jo namuose, kaime, senoliai pasakodavo pamokomas istorijas, taip perteikdami amžių išmintį vaikams, ir tėvas atsivežė tą gražią tradiciją čia. Nuo tada, kai mama staiga mirė virdama jam pietus mūsų gerokai nutrintoje virtuvėje, iki kol mes su broliu ūgtelėjome, tėtis kasvakar palydėdavo mus į sapnų karalystę, pasakodamas įdomiausius nutikimus, kurie visada baigdavosi kokiu nors gyvenimišku pamokymu. Ypač man įstrigo į atmintį pasakojimas apie mirštantį seną fermerį, kuris pasišaukė savo tris sūnus ir, kai šie susirinko prie jo lovos, tarė: „Mano sūnūs,
jaučiu, kad jau mirtis čia pat ir kad ji netrukus mane pasiims. Todėl noriu atskleisti jums paslaptį: darže už mūsų namo yra užkastas didelis lobis. Tik giliai kaskit ir rasit jį. Jums tada niekada daugiau nereikės rūpintis, kaip uždirbti duonos kąsnį."
Kai tik tėvas mirė, sūnūs iškart nubėgo į tą lauką ir su laukiniu nekantrumu puolė kasti žemę. Jie daug valandų ir daug dienų kasė, visą savo jauną energiją paskyrė šitam darbui, ir pagaliau neliko sklype nė pėdos neišpurentos žemės. Bet, deja, jokio lobio jie nerado. Pagaliau broliai nuleido rankas ir pradėjo keikti tėvą už jo apgaulę, spėliodami, kodėl gi jis panoro juos apkvailinti. Tačiau kitą rudenį tame sklype buvo toks gausus derlius, kokio nei jie patys, nei kaimynai niekada iki tol nebuvo matę. Senojo fermerio sūnūs greitai tapo turtingi ir jiems išties daugiau nereikėjo rūpintis, kaip uždirbti pinigų.
Taigi tėvas man aiškino atsidavimo, stropumo ir sunkaus darbo reikšmę. Mokydamasis koledže, aš triūsiau dieną ir naktį, dirbau tikrai daug, stengdamasis išlikti geriausiųjų sąraše ir pateisinti į mane dėtas tėčio viltis. Aš laimėdavau stipendiją po stipendijos ir kiekvieno mėnesio gale savo senstančiam tėčiui sąžiningai siųsdavau čekį - dalį algos, kurią gaudavau dirbdamas pusę dienos. Tai buvo tarsi simbolinė padėka už viską, ką jis dėl mūsų darė. Kai atėjo metas pradėti rimtus darbus, aš jau turėjau pelningą pasiūlymą užimti vadovo postą aukštųjų technologijų srityje, kurią ir buvau pasirinkęs, tiksliau - skaitmeninių technologijų programinės įrangos kompanijoje.
Tai buvo nepaprasta sėkmė: žinovai prognozavo tolesnį spartų firmos augimą, ir aš jaučiausi labai pagerbtas, kad galiu tapti šio galingo kolektyvo nariu. Nedelsdamas priėmiau pasiūlymą ir kibau į darbą, visas keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę stengdamasis įrodyti, kad esu vertas kiekvieno penso iš tos solidžios algos, kurią man mokėjo. Neįsivaizdavau tada, jog po septynerių metų ta pati firma pažemins mane taip, kaip dar nebuvo pažeminęs niekas gyvenime.
