Istorija prasideda Šumere

Žymiausio šumerų raštijos ir literatūros tyrėjo, amerikiečių profesoriaus Samuelio Noah Kramerio knyga „Istorija prasideda Šumere: trisdešimt devyni dalykai, pirmą kartą paminėti rašytinėje istorijoje“ – tai klasikinė šumerų, civilizacijos, gyvavusios dabartinio Irako pietuose ir klestėjimo viršūnę pasiekusios III tūkstantmetyje prieš Kristų, gyvenimo ir įspūdingų laimėjimų studija. Ji išversta į daugelį kalbų ir pakartotinai leidžiama įvairiose šalyse.


Vienas didžiausių šumerų indėlių į pasaulio civilizaciją yra tai, kad jie sukūrė dantiraštį – seniausią pasaulyje rašto sistemą, kuri pirmąkart istorijoje leido žmonėms užrašyti įstatymus ir literatūros kūrinius. Didžiąją dalį knygoje aprašomų rašytinių šaltinių autorius pats atrado įvairiuose pasaulio muziejuose, interpretavo juos ir su išsamiais komentarais aprašė savo veikaluose, tokiu būdu atskleisdamas pasauliui ir mokslui seniausios pasaulio civilizacijos literatūros ir religijos šaltinius.

Senovės Šumere gyveno tokia išsivysčiusi, galinga, veikli ir versli visuomenė, kad ji, nedaug perdėdami galėtume tvirtinti, sukūrė istoriją. Knygoje pateikiamas skerspjūvis visų tų „pirmąkart“, kuriuos mums paliko šumerai visose svarbiausiose žmonijos veiklos srityse – politikoje ir valdyme, švietime, literatūroje, filosofijoje, etikoje, teisėsaugoje, žemės ūkyje ir medicinoje, netgi meilės ir šeimos santykių sferoje.


Nepaisant to, kad knyga skiriama plačiajai visuomenei, S. N. Krameris joje dėsto savo mokslinių tyrimų rezultatus ir skelbia hipotezes, kurios remiasi tvirtais įrodymais. Puikūs tiek moksline, tiek literatūrine prasme dantiraščio tekstų, atspindinčių visas šumerų gyvenimo puses, vertimai, patrauklus dėstymas, didžiulė faktinės medžiagos gausa, rėmimasis moderniausiais mokslinio tyrimo metodais teikia pagrindo rekomenduoti šią amerikiečių profesoriaus knygą visiems, kas domisi žmonijos praeitimi. Ji bus ypač naudinga istorijos mokytojams – čia jie ras daug naudingų žinių. Būtina dar kartą pabrėžti didžiulę pažintinę profesoriaus Kramerio knygos vertę.


Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius

Pratarmė

Pratarmė pirmajam leidimui


Pastarieji dvidešimt šešeri mano gyvenimo metai prabėgo tyrinėjant šumerų paveldą, ypač literatūrinį. Iš šio triūso radęsi pastebėjimai visų pirma sugulė į itin specializuotas knygas, monografijas ir įvairiuose akademiniuose žurnaluose publikuotus straipsnius. Į knygą, kurią dabar laikote rankose, - o ji skirta nespecialistams ir humanitarinių mokslų atstovams, - surinkau bene reikšmingiausius savo šumerologinių tyrimų ir publikacijų atradimus.

Knygą sudaro dvidešimt septynios apybraižos, jungiamos vienos bendros gijos: jose aptariami dalykai, pirmą kartą paminėti rašytinėje žmonijos istorijoje ir todėl turintys nemenką reikšmę idėjų istorijai ir kultūrinių ištakų studijoms. Bet tai tėra antraeilis, kaip sakoma, šalutinis, šumerologinių tyrimų ypatumas. Pagrindinis tikslas - parodyti dvasinius ir kultūrinius vienos iš seniausių ir kūrybingiausių žmonijos civilizacijų laimėjimus. Čia pristatomos visos svarbiausios žmogaus veiklos sritys: valdžia ir politika, švietimas ir literatūra, filosofija ir etika, teisė ir teisingumas, netgi žemės ūkis ir medicina. Faktai, tikiuosi, dėstomi aiškia ir paprasta kalba, o svarbiausia, kad knygoje skaitytojui pateikiami ir senieji dokumentai arba jų svarbiausios ištraukos, taigi jis galės pajusti jų atmosferą ir sekti pagrindinę argumentavimo giją.

Didžioji dalis medžiagos, kurią rasite šioje knygoje, buvo surinkta per mano „kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą" (frazė iš II pasaulinio karo metais sakytos W. Churchillio kalbos), todėl kiekviename puslapyje skamba ir gana asmeniška gaida. Dauguma tekstų buvo pirmą kartą sudėti iš fragmentų ir išversti mano pastangomis, neretai pats identifikavau lenteles, ant kurių buvo užrašyti šie dokumentai, netgi savo rankomis dariau jų kopijas.

Tačiau šumerologija tėra viena iš dantiraščio tyrinėjimo atšakų, o visas šis mokslas radosi daugiau kaip prieš šimtmetį. Per tą laiką daugybė mokslininkų papildė šią sritį savo įnašu, kuriuo sąmoningai ar nesąmoningai remiasi šiandieniniai dantiraščio tyrinėtojai. Dauguma tų mokslininkų jau seniai mirę, ir dabarties šumerologai tegali prieš juos nulenkti galvą, šitaip išreikšdami padėką už savo bevardžių pirmtakų triūsą, kurio rezultatais naudojasi. Netruks prabėgti ir jų dienos, ir vertingiausi jų pasiekimai įsilies į bendrą pažangos tiriant dantiraštį srautą.

Trims neseniai mirusiems šumerologams jaučiuosi ypač skolingas: tai garsus prancūzų mokslininkas Francois Thureau-Danginas, vyravęs dantiraščio tyrimuose pusę amžiaus ir tapęs man mokslinio produktyvumo, aiškaus proto, gebėjimo pastebėti reikšmingą detalę ir buvimo visad pasiruošusiam pripažinti, kad kažko nežinai, užuot puolus kurti naujas teorijas, idealu; Antonas Deimelis, Vatikano mokslininkas, turėjęs aštrų leksikografinės tvarkos ir struktūros pojūtį, jo monumentalus veikalas Schumerisches Lexikon, nors ir turintis nemažai trūkumų, pasirodė esąs be galo naudingas; ir Edwardas Chiera, kurio vaizduotė ir darbštumas padėjo paruošti dirvą maniesiems šumerų literatūros tyrinėjimams.

Iš savo veiklą tebetęsiančių dantiraščio specialistų, kurių darbai man pasirodė vertingiausi, ypač šumerų leksikografijos požiūriu, išskirčiau Adamą Falkensteiną iš Heidelbergo universiteto ir Thorkildą Jacobseną iš Čikagos universiteto Orientalistikos instituto. Jų pavardės ir veikalai bus dažnai minimi šioje knygoje. Be to, po Čikagos universiteto Orientalistikos instituto ir Pensilvanijos universiteto muziejaus bendrai organizuotos ekspedicijos į Nipūrą 1948-1952 metais, kai buvo atkasta daug šumerų lentelių, tarp mudviejų su T. Jacobsenu užsimezgė gana artimas bendradarbiavimas. Noriu paminėti ir Benno Landsbergerį, vieną kūrybingiausių protų dantiraščio tyrinėjimų srityje, jo įkvepiantys ir daug minčių sukeliantys darbai man buvo nuolatinis informacijos ir patarimų šaltinis; šio mokslininko pastarojo meto studijos yra tikras dantiraščio leksikografijos lobis.

Bet labiausiai už savo mokslinius darbus jaučiuosi skolingas Arno Poebeliui, iškiliausiam pastarosios šio amžiaus pusės šumerologui. Kai vos perkopęs trečią dešimtį buvau paskirtas į Čikagos universiteto Orientalistikos instituto rengiamo „Asirų kalbos žodyno" redakcinę kolegiją, tapau A. Poebelio mokiniu ir tiesiog gaudžiau kiekvieną jo žodį. Anuomet, kai šumerologija Jungtinėse Valstijose dar buvo beveik nežinoma disciplina, A. Poebelis, šumerologinio metodo meistras, negailėdamas laiko dalijosi su manimi savo žiniomis.

Kaip galbūt numano ir pats skaitytojas, šumerologija nėra priskiriama svarbiausioms disciplinoms netgi didžiausiuose Jungtinių Valstijų universitetuose, tad mano pasirinktas kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas. Atsisėsti j sąlygiškai stabilią ir daugiau ar mažiau patogią profesoriaus kėdę buvo sunki užduotis, lydima nuolatinės kovos su finansiniais sunkumais. 1937-1942 metų laikotarpis buvo itin sudėtingas mano mokslinei karjerai, ir jeigu ne Johno Simono Guggenheimo memorialinio fondo ir Amerikos filosofijos draugijos dotacijos, ją turbūt būtų ištikęs ankstyvas galas. Pastaraisiais metais tik Bollingeno fondo padedamas galėjau gauti bent minimalią administracinę ir akademinę paramą savo šumerologiniams tyrimams, taip pat leistis į keliones po užsienį.