Emocinis intelektas

Pasauliniu bestseleriu tapusi Daniel Goleman knyga „Emocinis intelektas“ siūlo naujai pažvelgti į intelekto ir emocijų kultūros reikšmę mūsų gyvenime.

Paplitusi nuomonė, kad mūsų gyvenimą iš esmės lemia genetiškai paveldėtas ir nekintantis tam tikro koeficiento intelektas. Tačiau kodėl kartais aukštą koeficientą turintys žmonės yra nevykėliai, o į proto galiūnus nepanašūs asmenys gyvenime puikiai tvarkosi. Knygos „ Emocinis intelektas “ Autoriaus nuomone, tą dažnai lemia vadinamasis emocinis intelektas – savitvarda, entuziazmas, atkaklumas, gebėjimas pagrįsti savo veiksmus, empatija, nuoširdumas.

Mokslas iki šiol apeidavo žmogaus jausmų sritį, tačiau naujausi tyrimai jau leidžia autoritetingai kalbėti apie nelengvai paaiškinamas sielos gelmių, iracionalumo paslaptis ir gana tiksliai nupiešti žmogaus jausmų „žemėlapį“. Remdamasis mokslo tyrimų duomenimis, Danielis Golemanas knygoje „Emocinis intelektas“ įrodinėja, jog gyvenime svarbiausius etinius sprendimus lemia jausmų galia ir mastas. Impulso vergai, kuriems stinga savitvardos, nepasižymi ir dorove. Gebėjimas kontroliuoti savo impulsus yra charakterio tvirtumo ir valios pamatas. Kita vertus, nesugebėdami suvokti artimo poreikių ar jo nevilties, negalime būti ir rūpestingi. Autoriaus nuomone, šiandien mums labiausiai ir stinga savitvardos ir užuojautos.

Danielio Golemano knyga „Emocinis intelektas“ užsienyje tapo bestseleriu. Ji siūlo naujai pažvelgti į intelekto ir emocijų kultūros reikšmę mūsų gyvenime. Autorius, daug metų tyrinėjęs šia problemą, nustatė, kad žmonės, kurių intelekto koeficientas gana kuklus, dažnai dirba nepalyginti sėkmingiau už tuos, kurių intelekto koeficientas aukštas. Kokia čia paslaptis?

TURINYS

Aristotelio iššūkis / 9

PIRMA DALIS. Emocinės smegenys

1. Kam reikalingi jausmai / 19

2. Emocinio išpuolio anatomija / 30

ANTRA DALIS. Emocinio intelekto prigimtis

3. Kada protingas tampa kvailas / 51

4. Pažink save / 67

5. Aistrų vergai / 78

6. Mokslumas / 102

7. Empatijos pamatai / 122

8. Menas bendrauti / 138

TREČIA DALIS. Emocinio intelekto taikymas

9. Artimi priešai 157

10. Jautrus vadovavimas / 176

11. Protas ir medicina / 193

KETVIRTA DALIS. Atsiveriančios galimybės

12. Svarbiausia - šeima / 219

13. Trauma ir pakartotinis emocijų išmokimas / 231

14. Temperamentas ne viską nulemia / 249

PENKTA DALIS. Emocinis rašttingumas

15. Emocinio neraštingumo kaina / 267

16. Emocijų mokymas / 301

Išnašos / 332

PRATARMĖ

ARISTOTELIO IŠŠŪKIS

Kiekvienas gali supykti - tai paprasta. Tačiau susipykti su tinkamu žmogumi, neperžengiant tinkamos ribos, tinkamu metu, dėl tinkamos priežasties, tinkamu būdu - visai nėra paprasta.

Aristotelis "Nikomacho etika"

Rugpjūčio popietė Niujorke buvo nepakenčiamai tvanki, žmones pylė prakaitas, visi buvo suirzę. Grįždamas į viešbutį, Medisono gatvėje įlipau į autobusą. Labai nustebau, kai vairuotojas, pusamžis juodaodis vyras, linksmai šypsodamasis draugiškai šūktelėjo: „Sveikas! Kaip laikaisi?" Šitaip, autobusui vėžlio greičiu judant per tirštą miesto centro grūstį, jis pasveikindavo kiekvieną keleivį. Kaip ir mane, daugelį tai tiesiog apstulbindavo, ir retas kuris atsakydavo į vairuotojo sveikinimą.

Tačiau šliaužiant užsikimšusiomis miesto gatvėmis kai kas ėmė stebuklingai, tiesa, iš lėto, keistis. Kad mus pamalonintų, vairuotojas be perstojo gyvai komentavo visa, kas pasitaikė pakeliui: šioje parduotuvėje buvęs neišpasakytai puikus išpardavimas, aname muziejuje surengta nuostabi paroda, gal esame girdėję apie naują filmą, pradėtą rodyti kino teatre už vieno kvartalo? Jo susižavėjimas begalinėmis miesto atveriamomis galimybėmis buvo užkrečiamas. Iš autobuso žmonės išlipdavo jau atsikratę gaižaus vangumo ir, vairuotojui šūktelėjus „Iki pasimatymo, linkiu geros dienos!", kiekvienas jam atsakė šypteldamas.

Prisiminimas apie šį susitikimą neišdilo man iš atminties beveik dvidešimt metų. Kai važiavau tuo Medisono gatvės autobusu, buvau ką tik baigęs rašyti psichologijos daktaro disertaciją. Šiandieninėje psichologijoje mažai dėmesio skiriama tokių permainų tyrimams. Psichologijos mokslui menkai, o gal ir iš viso nepažįstama jausmų mechanika. Tačiau įsivaizduodamas, kad visame mieste plinta geros nuotaikos virusas, kurį tikriausiai bus paskleidę ano autobuso keleiviai, supratau, jog vairuotojas buvo savotiškas miesto taikintojas, turėjęs stebuklingą galią paveikti kitus, išsklaidyti niūrų, vos tramdomą žmonių susierzinimą, suminkštinti ir praverti jų širdis.

O štai kelios vienos savaitės laikraščio žinutės apie visiškai priešingus dalykus.

• Vietinėje mokykloje siautėjęs devynerių metų mokinys apipylė dažais mokyklinius suolus, kompiuterius, spausdintuvus ir nuniokojo aikštelėje prie mokyklos stovėjusį automobilį. Berniukas taip pasielgė todėl, kad kai kurie trečiaklasiai pavadino jį „kūdikėliu", o jis norėjo įrodyti toks nesąs.

• Prie Manheteno repo klubo sužeisti aštuoni vaikai. Vienam netyčia atsitrenkus į būrį besikumščiuojančių paauglių, kilo aršios muštynės, vienas iš įžeistųjų ėmė šaudyti j minią iš trisdešimt aštunto kalibro automatinio revolverio. Ataskaitoje pažymima, jog pastaraisiais metais šalyje vis dažniau griebiamasi ginklo dėl menkiausių priežasčių, suvokiamų kaip nepagarbos aktai.

• Kaip tvirtinama vienoje ataskaitoje, penkiasdešimt septyni procentai žudikų, kurių aukomis tampa jaunesni nei dvylikos metų vaikai, yra jų tėvai ir patėviai. Beveik visais atvejais tėvai tvirtina „tik norėję sudrausminti savo atžalas". Lemtingomis tapusių bausmių griebiamasi dėl menkiausių „nusižengimų": vaikas užstojo televizorių, verkė arba prišlapino vystyklus.

• Jaunas vokietis teisiamas už penkių turkių - moterų ir merginų - nu-žudymą. Padegęs būstą aukoms miegant, neonacių grupės narys neslėpė dažnai prarasdavęs darbą ir gėręs, o dėl nevykusio savo likimo kaltino užsieniečius. Vos girdimu balsu jis lemeno: „Aš be galo gailiuosi to, ką padariau, ir man neapsakomai gėda".

Kiekvienos dienos naujienose mirgėte mirga pranešimų, liudijančių, jog tirpte tirpsta mandagumas, saugumas, vis dažniau siautėjama iš žemų paskatų. Tačiau tokios naujienos tik atspindi mūsų ir mus supančių žmonių stiprėjančius nevaldomų jausmų proveržius. Niekas nėra apsaugotas nuo šio nenuspėjamo sielvarto ir širdgėlos potvynio; jis vienaip ar antraip pasiekia mus visus.

Pastarąjį dešimtmetį mus užgriuvo lavina panašių įvykių, atspindinčių jausmų nebrandumą, neviltį, pasekmių nesuvokimą, pasireiškiantį mūsų šeimose, bendruomenėse, visuomeniniame gyvenime. Esame liudininkai kylančios pykčio ir nevilties bangos, kuri užgriūva tiek ramia širdimi namie paliktus ir užrakintus vaikus, kuriems auklę atstoja televizorius, tiek apleistus ir neprižiūrimus, skriaudžiamus ir šlykščioje vedybinio smurto atmosferoje kenčiančius mažuosius. Skaičiai, bylojantys apie vis stipresnius žmonių patiriamus emocinius sutrikimus, liudija, kad agresijos banga auga: mokyklose siautėja ginkluoti paaugliai, nelaimingi įvykiai greitkeliuose baigiasi šūviais, į bendradarbių gyvybę kėsinasi suirzę atleisti iš darbo tarnautojai. Emocinis smurtas, šaudymas iš pravažiuojančių mašinų, potrauminis stresas tapo plačiai vartojamomis sąvokomis, o džiugi kasdienio pasisveikinimo frazė „linkiu geros dienos" virto irzliu „ką gero pasakysi?"

Ši knyga turėtų padėti ieškantiems prasmės beprasmybėje. Kaip psichologas, o pastarąjį dešimtmetį ir kaip The New York Times žurnalistas, sekiau mokslo pažangą atskleidžiant iracionalumo paslaptis. Žvelgdamas į tai iš savo varpinės, pastebėjau dvi priešingas tendencijas: arba norima vien matyti mūsų jausmų pasaulį užgriūvančias negandas, arba siūloma kokių nors išganingų vaistų.

KODĖL TOKIE TYRIMAI ATLIEKAMI DABAR

Pastarąjį dešimtmetį, daugėjant blogų naujienų, mokslininkai ypač intensyviai tyrė žmogaus emocijas. Visų įdomiausia buvo pažvelgti į smegenų veiklą. Atsiradus naujiems tyrimo būdams, naujoms technologijoms, leidžiančioms pamatyti smegenų vaizdą, pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo išvysta tai, ką gaubė didi paslaptis: kaip veikia sudėtinga smegenų ląstelių visuma, kai žmogus mąsto, jaučia, ką nors įsivaizduoja ir sapnuoja. Šis neurobiologijos duomenų tvanas leidžia aiškiau negu bet kada suvokti, kaip emocijas reguliuojantys smegenų centrai priverčia žmogų įtūžti arba pravirkti ir kaip veikia daug senesnės smegenų dalys, pastūmėjančios kariauti arba įžiebiančios meilę. Galimybė neapsakomai aiškiai matyti, kaip emocijos veikia ir kaip jos trinka, padeda rastis naujiems vaistams bendrai mūsų jausmų krizei gydyti.

Kad galėčiau parašyti šią knygą, teko sulaukti šios dienos - kol subrendo pakankamas mokslo vaisių derlius. Mano įžvalgos pasirodė vėlokai dėl to, kad jausmų sfera dvasiniame žmogaus gyvenime stebėtinai ilgai išliko netyrinėtu psichologijos mokslo žemynu. Šią tuštumą užpildė parankinės geranoriškų patarimų knygelės, grįstos (geriausiu atveju) klinikine patirtimi, stokojančios (jei apskritai jo ten galima ieškoti) mokslinio pamato. Bet pagaliau atėjo metas, kai mokslas gali autoritetingai prabilti šiais skubios pagalbos reikalaujančiais, nelengvai paaiškinamais sielos gelmių klausimais ir gana tiksliai nupiešti žmogaus „širdies žemėlapį".

Tai iššūkis oponentams, siaurai suvokiantiems intelektą, tvirtinantiems, kad intelekto koeficientas yra genetiškai paveldimas, kad jo nekeičia gyvenimo patyrimas ir kad jis didžiąja dalimi nulemia mūsų gyvenimą. Šis tvirtinimas neleidžia atsakyti į dar svarbesnį klausimą: ką mes galime pakeisti, kad mūsų vaikams sektųsi geriau? Arba kaip atsitinka, kad žmonės, kurių intelekto koeficientas aukštas, nežino, ko griebtis, o visai ne proto galiūnai puikiai tvarkosi gyvenime? Drįsčiau tvirtinti, jog dažniausiai tai priklauso nuo žmogaus gebėjimo, vadinamo emociniu intelektu - jo savitvardos, nesilpstančio entuziazmo, atkaklumo ir gebėjimo pagrįsti savo veiksmus. Visus šiuos įgūdžius, kaip vėliau pamatysime, galima įdiegti vaikams, suteikiant jiems geresnes galimybes tinkamai pasinaudoti genetinėje loterijoje ištrauktais proto gebėjimais.

Žmonėms vis aiškesnė atrodo būtinybė pirmenybę teikti dorovės dalykams. Dabar toks metas, kai visuomenės audinys dryska vis greičiau, kai godumas, prievarta ir dvasinė menkystė pūdyte pūdo mūsų bendruomeninio gyvenimo gėrį. Todėl toks svarbus yra emocinis intelektas - jausmų gilumo, charakterio ir dorovingumo potraukio išraiška. Gausėja įrodymų, jog svarbiausius gyvenime etinius sprendimus nulemia giliai slypinčių jausmų stiprumas, jų galia. Impulsas yra paskata išreikšti jausmą, o visų impulsų šaltinis yra jausmas, trokštantis pasireikšti veiksmu. Impulso vergai, tie, kuriems stinga savitvardos, nepasižymi dorove. Gebėjimas valdyti savo impulsus yra charakterio tvirtumo ir valios pamatas. O altruizmo šaknys glūdi empatijoje - gebėjime įsijausti į kito padėtį, skaityti kito jausmus. Neįstengdami suvokti savo artimo poreikių, jo nevilties, argi ištiesime pagalbos ranką? Dabartis primygtinai reikalauja dviejų dorovės nuostatų - savitvardos ir atjautos.

MUSŲ KELIONĖ

Šioje knygoje pabūsiu jums kelionės per mokslines emocijų įžvalgas vadovu. Ši kelionė padės geriau suvokti kai kurias labiausiai gluminančias gyvenimo ir mus supančio pasaulio akimirkas, išsiaiškinti, ką reiškia intelektas jausmams ir kaip jo įgyti. Jau vien suvokti tai yra daug. Mokslo veržimasis į jausmų viešpatiją galbūt prilygsta tam, kuo kvantinė fizika padėjo fizikos tyrinėtojams.

Kelionės pradžioje (pirmoje knygos dalyje) laukia pažintis su naujais smegenų emocinės sandaros atradimais. Čia rasite labiausiai trikdančių gyvenimo akimirkų, kai jausmai visiškai nugali protą, paaiškinimą. Suvokus smegenų sudedamųjų dalių tarpusavio sąveiką, nulemiančią žmogaus pyktį ir baimę, aistrą ir džiaugsmą, paaiškės, kaip atsiranda emociniai įpročiai, niekais paverčiantys geriausius mūsų ketinimus, kaip galima užgniaužti griaunančius ir žlugdančius impulsus. Svarbiausia, kad neurologijos duomenys atvers galimybes pasirinkti būdus vaikų emociniams įpročiams ugdyti.

Kitoje svarbioje mūsų kelionės stotelėje - antroje šios knygos dalyje - pasidomėsime, kaip neurologijos duomenys padeda nustatyti ir suvokti svarbiausią mūsų gyvenimo talentą, vadinamą emociniu intelektu: pavyzdžiui, gebėjimą valdyti impulsus, perskaityti kito slapčiausias mintis, gerai sutarti su aplinkiniais - Aristotelio žodžiais tariant, būti apdovanotam reta savybe „susipykti su tinkamu žmogumi, neperžengiant tinkamos ribos, tinkamu metu, dėl tinkamos priežasties, tinkamu būdu". (Skaitytojai, kurių nedomina neurologinės smulkmenos, gali išsyk pereiti Prie kitos dalies.)

Šiame išplėtotame intelekto modelyje jausmams, kaip mokėjimui gyventi, skiriamas išskirtinis dėmesys. Trečioje dalyje nagrinėjama, kokius esminius ypatumus šis mokėjimas nulemia, kaip šis gebėjimas gali išsaugoti mūsų labiausiai vertinamus žmogiškuosius ryšius, kaip, jų stokojant, tie ryšiai suyra; kaip rinkos dėsnius lemiančios jėgos, pakeičiančios mūsų profesinį gyvenimą, nepaprastai sureikšmina emocinio intelekto svarbą darbo santykiuose; kaip nuodijančios emocijos, dėl kurių nuolat griebiamasi cigaretės, kenkia mūsų sveikatai, o emocinė pusiausvyra padeda ir išsaugoti sveikatą, ir gyventi gerovėje.

Iš savo protėvių esame genetiškai paveldėję daugybę mūsų tempe-ramentą nulemiančių emocijų. Tačiau smegenų veiklos schema - labai lanksti, o temperamentas nėra viską lemiantis veiksnys. Kaip teigiama ketvirtoje dalyje, emocinės pamokos, kurias vaikai gauna namuose arba mokykloje, suformuoja emocines sekas, dėl kurių vieni geriau, kiti prasčiau įgunda emocinio intelekto plotmėje. Vaikystė ir paauglystė - metas išsiugdyti svarbiausius, mus visą gyvenimą valdysiančius emocinius įpročius.

Penktoje dalyje aptariami pavojai, tykantys tų, kurie bręsdami ne-tampa savo jausmų pasaulio valdovais; kalbama apie tai, kaip emocinio intelekto stygius padidina riziką susirgti depresija arba griebtis smurto, kentėti nuo valgymo sutrikimų arba įjunkti į narkotikus. Joje aprašoma, kaip pažangios mokyklos ugdo vaikų emocinius ir bendravimo įgūdžius, kad jų gyvenimas neiškryptų iš teisingo kelio.

Tikriausiai didžiausią nerimą sukels knygoje pateikti duomenys, su-rinkti per nesuskaičiuojamas tėvų bei mokytojų apklausas, akivaizdžiai patvirtinantys, kad visame pasaulyje mūsų kartos vaikai yra emociškai labiau pažeisti, yra daugiau vienišų ir kenčiančių nuo depresijos, piktų ir nevaldomų, nervingų, linkusių nerimauti, impulsyvių ir agresyvių.

Jeigu mums rūpi rasti vaistų šioms ligoms gydyti, pirmiausia - tuo tvirtai tikiu - turime kitaip rengti vaikus gyvenimui. Dabar vaikų emocinį lavinimą dažniausiai paliekame savieigai, dėl to susilaukiame tragiškų pasekmių. Vienintelis teisingas sprendimas, atitinkantis mano viziją, būtų toks: šeimoje ir mokykloje ugdyti harmoningą asmenybę siekiant sielos ir proto darnos. Mūsų kelionė baigiasi apsilankymu naujoviškose klasėse, kuriose vaikams suteikiami emocinio intelekto pagrindai. Tikiu, jog ateis diena, kai visa ugdymo sistema bus paremta siekiu ugdyti esminius žmogaus gebėjimus, kai svarbiausia bus išlavinti savivoką, savitvardą, atjautą, kai menas klausytis, spręsti konfliktus, bendradarbiauti taps didžiąja mūsų siekiamybe.

„Nikomacho etikoje" Aristotelis filosofiškai diskutuoja apie dorybes, charakterį ir gerai nugyventą gyvenimą, jo iššūkis - tai patarimas suvaldyti emocijas pasitelkiant protą. Gerai išlavintos aistros įgyja išminties: jos yra mūsų mąstymo, vertybių, išlikimo kelrodis. Tačiau jos nesunkiai gali pasukti klystkeliais, ir taip atsitinka itin dažnai. Aristotelio manymu, problemas sukelia ne jausmai, o jų netinkamumas ir raiška. Svarbiausias klausimas yra toks: kaip suteikti jausmams intelekto, kad į mūsų gatves plūstelėtų atidos vienas kitam šiluma, o bendruomeniniam gyvenimui įpūstume globos ir atjautos dvasios?