Šis Balio Sruogos memuarinės knygos „Dievų miškas“ leidimas priklauso serijai „Mažos didelės knygos“. Tai nedidelio formato knygelės, siūlančios laiko patikrintos klasikos kūrinius.
Lietuvių rašytojas, poetas Balys Sruoga 1943-ais metais buvo įkalintas nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje. Savo atsiminimus autorius parašė 1945-ais metais, vos grįžęs iš stovyklos ir besigydydamas Birštone. Tai pirmoji lietuviška knyga, kurioje rašytojas, pasakodamas apie savo skaudžią patirtį, pasitelkia juodą humorą, sarkazmą ir ironiją.
Tai, ką teko patirti autoriui, kelia šiurpą. „Dievų miškas“ (serija „Mažos didelės knygos“) – svarbus nacių nusikaltimų liudijimas. Autorius aprašė koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų elgesį su kaliniais, patiriamus sunkumus, kankinimus, badą, šaltį, stovyklos likimo draugų tarpusavio santykius ir nuotaikas. Kad ir kokius baisius išgyvenimus patyrė kaliniai, skaitydami knygą juoksitės. Ašarosite iš graudulio bei skausmo ir vėl juoksitės. Autorius nevengė šaipytis iš lagerio hierarchijos, o kasdienių situacijų aprašymai alsuoja sarkazmu.
Juodas humoras ir ironija – vienintelis ginklas neišprotėti ir atsiriboti nuo skausmo, matomos neteisybės ir patiriamų kankinimų .„Dievų mišką“ kritikai laiko išskirtiniu memuarų žanro kūriniu ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Knyga buvo išversta į daugelį kitų kalbų.
Grįžęs iš koncentracijos stovyklos rašytojas ilgai negyveno – mirė 1947-ais metais. „Dievų miškas“ išleistas tik prabėgus dešimčiai metų po jo mirties – 1957-ais. 2005-ais metais kūrinys buvo ekranizuotas. Filmą režisavo Algimantas Puipa.
Balys Sruoga dirbo lagerio raštinėje ir klastodamas įsakymus padėjo ne vienam likimo draugui. Išlaisvinus kalinius rašytojas buvo rastas labai prastos būklės. Grįžęs gydėsi įvairiose ligoninėse ir sanatorijose. Autorius jautė, kad gyventi liko nedaug, todėl skubėjo užrašyti atsiminimus, dirbo po 12 valandų per dieną. Pirmieji knygos leidimai buvo smarkiai cenzūruoti.
Balys Sruoga (1896-1947) – poetas, prozininkas, tautosakos tyrinėtojas. Ankstyvuosius savo kūrinius spausdino įvairiuose žurnaluose.
„Dievų miškas“ (serija „Mažos didelės knygos“) – klasika, verta kiekvienų namų lentynos. Kviečiame knygą įsigyti internetu ir originalaus siužeto, stiliaus bei meninių priemonių dėka susipažinti su skaudžiu istorijos tarpsniu, kurio metu nukentėjo įvairūs visuomenės veikėjai bei paprasti žmonės. Pirkti online knygas labai lengva. Tereikia pasidomėti santraukoje pateikiama medžiaga: trumpu aprašymu, puslapių skaičiumi, atsiliepimais, ištraukomis. Taip pat verta atsižvelgti į apžvalgas bei išpardavimus ir akcijas, kurių metu daug knygų kainuoja pigiau.
Ištrauka
Dievų miškas
Liūnai, kemsynai, kalneliai. Ant kalnelių, kažkieno galios supiltų iš balto smėlelio, - pušaitės, aukštos ir lieknos it senobiško ješiboto auklėtinės. Pakalnėlėse - berželiai, tokie paliegę, tokie nuskurdę, tarytum saulaitės malonės užmiršti našlaičiai našlaitėliai. Atkalniuose ir pašlaitėse - vaivorai, mėlynės, bruknės susipynė susiaudė į sultingą žalią kilimą, išmargintą uogelėmis. Daubose ir skersvėjuose - klumpabalų žolės, purienos ir viksvos.
Kadaise, seniai seniai, čionai jūros dugno būta. Tarytum audros metu bangos būtų netikėtai sustingusios, sukietėjusios, o jų paviršių šiaurės vėjai baltuoju smėleliu apibarstę būtų.
Ši vietelė prisiglaudė Šiaurės jūros pakrantėje, keturios dešimtys penki kilometrai j rytus nuo Gdansko miesto. Iki 1939 metų tai buvo mažai kam žinomas užkemsys. Salia jos merdėjo mažas miestukas, beveik kaimas, Stutthof, kokių Vokietijoje buvo tūkstančiai. Miestuką su Gdansko miestu jungė asfaltuotas plentas ir siaurasai geležinkelėlis. Ir gyveno čionai patys nuobodžiausi žmonės Europoje - Prūsų vokiečiai, paskendę šiokiadienėje dvasios menkystoje, garbinę policininką ir virtuvę, laukuję tvarką ir alų, galėję ištisą savaitę duonos nevalgyti,
kad tiktai šventadieniais jiem būtų leista karingu žingsniu iškilmingai gatvėmis pradūlinti ir didžiulį būgną pabambinti.
Stutthofo piliečiai, sekmadieniais norėdami jūroje pasiplukdyti, turėdavo pereiti tą sustingusią jūrą, tą jūros dugną, pušaitėmis, berželiais ir kemsynais apsivėlusį. Nors tų piliečių dvasia kad ir kaip būtų buvusi supolicinta, vis dėlto jie, įbridę į kemsingąjį plotą, pasijusdavo kažkaip šventadieniškai. Jau vienas vietos pavadinimas primindavo jiem, kad yra dar šis tas pasaulyje ir be policininko, ir be alaus.
Dievų miškas! - taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Votanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų palikuonys.
Gdansko apylinkės vietovės iš viso gana turtingos senovės padavimais ir legendomis, kuriuose nuostabiu būdu veikia lietuviškos kilmės ir lietuviškais vardais personažai. Perkūnas, Jūratė, Laumė, Patrimpas - nuolatiniai Gdansko srities jūros pakrančių, ežerų ir miškų gyventojai, nors tuos padavimus ir pasakoja Prūsijos piliečiai, besivadiną vokiečiais.
Iki 1939 metų po tą Dievų mišką šiokiomis dienomis klampinėjo tiktai uogautojos moterėlės ir grybautojai pensininkai, retkarčiais užklysdavo dar ir koks medžiotojėlis nenusisekėlis. Šiaip buvo čionai tuščia ir nyku, tik lieknosios pušelės gailiai ošdavo, tarytum graudžiais atodūsiais dūsaudavo, prisimindamos tuos laikus, kada čionai linksmieji dievai šauniuosius pasiūtaro-jimus keldavo. 1939 metais Dievų miškas staiga atgijo, suirzo, suknibždėjo, lyg senlaikių dievai būtų į jį sugrįžę...
Ne, - jokie dievai tenai negrįžo: apsigyveno jame piliečiai, panašūs į velnius.
Pasibaigus lenkų-vokiečių karui, Gdansko miesto savivaldybė nutarė Dievų miške įsteigti koncentracijos lagerį nepaklusniem lenkam į gerą kelią atvesdinti.
Pagrindinis visų koncentracijos lagerių veiklos dėsnis - rūpintis, kad niekas pasauly nesužinotų, kas ir kaip vyksta už spygliuotųjų vielų užtvaros. Pasklidusios žinios apie užtvertųjų gyvenimą galėtų lagerio šeimininkam įvairių nemalonumų pripainioti. Atsirastų vienas kitas, kuris ir pasipiktintų, ir rėkti pradėtų, ir svetinguosius šeimininkus barbarais pavadintų. Kam viso to reikia? Kur kas patogiau lagerio veiksmai atlikinėti tuomet, kai jokios pašalinės ausys negirdi, pašalinės akys nemato ir nekenkia samdytajai propagandai lagerio šeimininkų kultūringumą ir kūrybinius laimėjimus liaupsinti.
Dievų miškas toli buvo nuo pašalinių akių ir ausų. Apylinkėj gyventojų buvo maža, ir tie patys buvo patikimi galingųjų šio pasaulio balvonų garbintojai. O svarbiausia - Dievų miško geografinė padėtis buvo tokia, kad spygliuotosios pastogės gyventojai negalėjo ir svajoti apie pasišalinimą iš lagerinės viešnagės. Iš vienos pusės buvo Šiaurės jūra2, karo metu taip stropiai saugojama. Iš kitos pusės - garsioji jūros įlanka, iš trečios - didžiulė dvišakė Vysla su savo kanalų ir kanaliukų sistema, iš ketvirtosios - siaurutis pusiasalis, skiriąs jūrą ir įlanką. Bėglys, ištrūkęs iš Dievų miško, kur link jisai nukryptų, vis tiek patektų į vandenį ar į policijos glėbį.
1939 metų rudenį atsibastė čionai pirmieji naujakuriai: būrys vokiškų SS vyrų ir keli šimtai nuskarusių dryžuotų elgetų, didžioji dauguma Gdansko srities lenkų, pasmerktų mirti. Miške, kokioj pusės metro aukštumoj ties jūros lygmeniu, buvo ištemptos pirmosios skurdžios palapinės, - oficialiai prasidėjo koncentracijos lageris.
Prasidėjo miško kirtimas, kelmų rovimas, žemės lyginimas, kalnų griovimas, pelkių užkimšimas, žvyro ir akmenų vežimas, barakų sudėliojimas, didžiulio mūro - komendantūros ir administracijos namų - statyba. Lageris buvo suplanuotas milžiniškas, galįs sutalpinti daugiau šimto tūkstančių kalinių, tačiau jo statyba ir 1945 metais dar toli gražu nebuvo baigta.
