"Cipora" - tai antroji serijos "Biblijos moterys" knyga, sukurta Senojo Testamento istorijos apie Ciporą ir Mozę motyvais.
Daugiau nei prieš tris tūkstančius metų juodaodę mergytę priglaudžiama Raudoniosios jūros pakrantėje. Vardas Cipora reiškia „paukštelis“, jos veido spalva jau nulėmė merginos likimą: niekas nenorės jos vesti. Tačiau vieną dieną kažkoks vyras į merginą steibelijasi taip, kaip dar nieks nebuvo žiūrėjęs. Jo vardas Mozė, ir jis bėga iš Egipto.
Būdama aistringa meilužė, kilni žmona, svetimtautė, ne hebrajė, juodaodė Cipora savo išmintimi kreipia Mozės likimą. Užmiršdamas baimes ir dvejones, jis šios moters dėka išgirsta Viešpaties balsą ir perduoda žmonijai tuos įstatymus, kurie dar ir dabar globoja silpnuosius prieš stipriuosius. Užmiršta Biblijos herojė Cipora yra proto ir meilės įsikūnijimas. Bejėgė tarp bejėgių, ji pirmoji visiškai suvokia Mozei suteikto vaidmens prasmę. Dėl šviesaus proto ji po Saros iškyla kaip stulbinamai moderni Biblijos moteris.
Kitos serijos "Bibliojos moterys" knygos: "Sara" ir "Lila".
Iš prancūzų kalbos vertė Romualda Mataitytė
IŠTRAUKA
- Patarimų Reba jau yra gavęs tiek, kiek neprireiks net per visą gyvenimą. Nebent jo gražus veidas slepia didžiausią kvailumą, kokį kada nors Horebas yra suteikęs žmogui. Jis vis mėgino įsitikinti, kad patinka mūsų brangiajai Ormai, o tėvas, laikydamas jį pakankamai išmintingu žmogumi, nes atkaklus, pagaliau leis jam tapti savo žentu.
- Juk aišku, kodėl jis atvyksta, - atsiliepė Orma, truktelėdama pečiais. - Kam to reikia? Man jau nusibodo tie apsilankymai. Jie visi panašūs kaip du vandens lašai. Reba sėdasi priešais tėvą, pusę nakties plepa niekus ir geria vyną, ir išvyksta taip niekada ir nepasakęs, ko norėjo.
- O taip, tikrai neaišku kodėl, - sumurmėjo Sefoba, apsimesdama, kad susimąstė. - Gal mano, kad tu nepakankamai graži?
Pilnomis ašarų akimis Orma pažvelgė į seserį ir pamatė, kad ši juokauja. Sefoba prunkštelėjo, patenkinta savo sąmoju. Cipora pajuto, kad tarp dviejų seserų gali kilti ginčas. Ji ramindama paglostė Ormai galvutę, o atlygio tegavo plekštelėjimą ranka. Nors ir gimusios iš vienos motinos, Sefoba ir Orma buvo labai skirtingos. Sefoba buvo nedidukė, apvali, geidulingai švelni, tačiau neskleidė žavesio. Jos šypsena atskleisdavo paprastas, tiesias mintis ir jausmus. Ja visada buvo galima pasikliauti, ir Cipora keletą kartų jai pasakojo tokius dalykus, kurių nedrįso atskleisti niekam kitam. Orma kažkuo panėšėjo į dangaus šviesulius, kurie vis dar šviečia, nors dangus jau užlietas saulės šviesos. Jetro namuose, o greičiausiai visame Midjane, nebuvo gražesnės už ją merginos. Ir jokia mergina nebuvo dėkingesnė Hore-bui už jo malonę.
Jaunikiai kūrė ilgas poemas apie jos akių spindesį, dailiai išlenktas lūpas, grakštų kaklą. Piemenys savo dainose, nedrįsdami ištarti jos vardo, liaupsindavo jos krūtis ir klubus, lygindami su pasakiškais vaisiais, negirdėtais gyvūnais, įžvelgdami deivių burtus. Orma apsvaigusi mėgavosi šia šlove ir nenorėjo liautis. Vis dėlto atrodė, kad ji patiria pasitenkinimą vien iš ją deginančios ugnies. Nė vienas vyras dar nesukėlė jai didesnio susidomėjimo, negu kad ji rūpėjo pati sau.
Dideliam Jetro nusivylimui, ji rūpinosi savo suknelėmis, grožiu ir papuošalais, tarsi pasaulyje daugiau nieko svarbesnio nebūtų, jai nerūpėjo žmonos, motinos pareigos. Kartais vakarais Jetras, kad ir kaip mylėdamas savo jauniausiąją, savo kūną ir kraują, negalėdavo susilaikyti nuo karčių žodžių, nors paprastai kantrybės neprarasdavo:
- Orma panaši į dykumos vėją, - bambėjo jis Ciporai matant. -Ji sklendžia tai į vieną, tai į kitą pusę, it pūslė tarška pripildyta oro. Ji kaip tuščia skrynia, kurioje nesikaupia net atminties žiedadulkės! Be abejonės, sulig kiekviena diena ji vis gražesnė, tiesiog brangakmenis. Aš savęs vis klausiu, ar tik Horebas nebus užpykęs ir nusprendęs man skirti išbandymą ir tokią naštą?
Cipora švelniai prieštaravo:
- Tu per griežtas. Orma puikiai žino, ko ji nori, ji valinga, bet yra jauna.
- Ji trejais metais vyresnė už tave, - atkirto Jetras. - Pats laikas Ormai kaip sodininkui susirūpinti, kad jo sodo žiedai krautų vaisius.
Iš tiesų jaunikių netrūko. Bet Jetras buvo Ormai pažadėjęs, kad nerinks jai vyro be jos sutikimo, ir laukė, kaip ir jaunikiai. Nuo to laiko per Midjano kraštą nuvilnijo naujos dainos, apdainuojančios gražiąją Ormą, jos bylojo, kad gražioji Orma, išminčiaus Jetro duktė, yra gimusi daužyti kiečiausias širdis ir kad netrukus ją, skaisčią ir nepaliestą, kaip ką tik gimusią, Horebas pavers iškilia uola ant savo kalno, kur vienas tik vėjas ją glamonėtų. Ir kaip tik tuo metu Reba nusprendė mesti iššūkį, ateiti nusilenkti Jetrui tarsi nekantrus karvedys prieš lemiamą ataką. Niekas neabejojo, kad toks atkaklumas duos vaisių.
- Šį kartą, mažoji sesute, - vėl pradėjo Sefoba, - tau teks apsispręsti.
- Kodėl?
- Nes Reba to vertas!
- Ne daugiau nei bet kuris kitas.
- Nagi! Koks gi kitas vyras tau patinka labiau už jį? - jau ne juokais užsiplieskė Sefoba. - Jam nieko netrūksta.
- Netrūksta nieko, kad patiktų paprastai moteriškei!
- Kad patiktų tau, princese. Nori vyro, kuris būtų vertas tavo grožio? Paklausk bet kurios iš čia esančiųjų, tiek senos, tiek jaunos.
