Žymus rusų advokatas Valerijus Karyševas yra parašęs ir išleidęs per dvidešimt knygų. Jam yra tekę atstovauti teismuose daugeliui žinomų Maskvos nusikalstamo pasaulio veikėjų, tokiems kaip samdomam žudikui Aleksandrui Solonikui (Sašai Makedoniečiui) ir kt.
Prisiminimų knygoje „Aš buvau mafijos advokatas“ apžvelgiama dviejų dešimtmečių (1993–2014) Maskvos nusikalstamų grupuočių veikla, jų vadeivų gyvenimas ir likimas.
Iš rusų kalbos vertė Jonė Rusnytė
Vietoj pratarmės
VIETOJ PRATARMĖS
Tądien, apie dvyliktą valandą, sustabdžiau savąjį BMW prie izoliatoriaus „Matroskaja tišina" sienos. Išorinės apsaugos automobilis sustojo netoliese. Paskutiniu metu jie nustojo slapstytis, matyt, pakeitė taktiką, regis, rinksis psichologinį spaudimą. Parodęs advokato pažymėjimą, perėjau kontrolės postą ir pakilau į antrąjį aukštą. Čia buvo kartoteka, tad reikėjo užpildyti klientų iškvietimo korteles. Šiandien buvau nusprendęs susitikti tik su vienu klientu, kiti privalės luktelėti. Kartotekos budėtoja Maša tylėdama paėmė užpildytą kortelę ir paklausė:
- Ar tik vieno pageidaujate?
- Taip, vieno. Rytoj jis bus apklausiamas, reikia pasiruošti.
Maša pradėjo pildyti antrąją kortelės dalį, netrukus apsidairiusi, ar jos kas nors nesiklauso, pasilenkė prie manęs ir tyliai pasakė:
- Vakar pas mus buvo atėję pareigūnai iš Kovos su organizuotu nu-sikalstamumu departamento. Jie suregistravo visus jūsų klientus, užsiminė, kad esate mafijos advokatas.
- Ačiū, kad perspėjote, - padėkojau.
Tiesą sakant, jau žinojau, kad šios tarnybos pareigūnai man rodo išskirtinį dėmesį. Pastebėjęs, kad esu sekamas, supratau: pareigūnai pradėjo mane „globoti".
Užkopęs į ketvirtąjį aukštą įžengiau į specialų kabinetą, skirtą susitikti su klientais. Igoris, mano ginamasis, nusikaltėlių pasaulyje žinomas asmuo, priklausantis įteisintųjų vagių luomui, buvo atvestas gana greitai.
Vos peržengęs slenkstį, jis skubiai tarė:
- Turiu prašymą. Per bachūrus skubiai išsiaiškink, ar Čižas (pravardė pakeista) yra vagis, ar ne? Tai skubu.
- Klausyk, nėra ko skubėti. Tau inkriminuojamas rimtas nusikaltimas, reikia ruoštis apklausai, o tu - apie Čižą... - tariau.
- Tie reikalai palauks. Pas tyrėją ryt paprasčiausiai neisiu. Reikia skubėti, nes vakar Čižas man atsiuntė „rašliavą", kviečia susitikti. Svarbiausia yra tai, kad jei jis - ne vagis, o aš paspausiu jam ranką, tai kiti vagys mane pasmerks, ir už tokį poelgį teks atsakyti. Supratai? - paklausė jis.
Štai kokie jų įstatymai ir elgesio normos, pamaniau. Jiems svarbiausia - laikytis savojo „protokolo".
- Gerai, viską padarysiu, - pažadėjau.
Išėjęs iš kabineto išsyk susidūriau su kalėjimo pareigūnais. Trijulė su aviganiu ir vaizdo kamera iškart žengė į kabinetą pas klientą, o ketvirtasis - su radijo stotele - nusekė man iš paskos. Viskas aišku, dabar mano klientas bus iškrėstas. O jei ras narkotikų, pradėjau nerimauti. Ne, juk nieko jam neįnešiau (tokia buvo pagrindinė mūsų bendradarbiavimo sąlyga), betgi jie gali kažką pakišti, tada tikrai mane sulaikytų, eidamas tyliai mąsčiau. Sulėtinau žingsnį, mano palydovas - irgi. Širdis pradėjo spurdėti. Nemalonus jausmas. Klientas - gana odiozinė asmenybė. Gali būti provokacijų. Netoli laukujų durų sucypė pareigūno radijas. „Švaru!" - spėjau išgirsti.
- Advokate, sėkmės, saugokis, - mirktelėjęs pasakė pareigūnas ir apsigręžė.
Ramiau atsikvėpiau. Išėjęs į lauką pastebėjau dešinėje stovintį užsieninį automobilį su bachūrais, laukiančiais žinių iš savojo boso. Kairėje pusėje lūkuriavo kriminalinės paieškos padalinio išorinės apsaugos „sekliai"...
Pirmoji mintis buvo tokia: o jeigu kuris nors iš ieškomų vaikinų po patikros bus sulaikytas, tada galiu būti apkaltintas ir aš. Kur eiti ir ką daryti?
