50/50 žudikas

"50/50 žudikas. Ar mirtum dėl meilės?" - intriguojantis trileris apie serijinį žudiką.


Jaunas policijos pareigūnas Markas Nelsonas paskiriamas į legendinio detektyvo Džono Merserio komandą. Tai puiki karjeros galimybė ir Markas ketina ja pasinaudoti, nes Merseris - ryškiausia nuovados legenda, bestselerio, parašyto remiantis ilgamete darbo policijoje patirtimi, autorius.


Pačią pirmą Marko darbo dieną savo namų vonioje randamas apdegusio vyro lavonas ir Merserio komanda imasi tyrimo, kuris su kiekviena nauja smulkmena tampa vis klampesnis ir šiurpesnis. Įkalčių braižas labai panašus į pavojingo nusikaltėlio, vadinamo 50/50 žudiku. Jo aukos - jaunos mylimųjų poros. Jas sučiupęs žudikas visą naktį kankina ir manipuliuoja jų jausmais, siekdamas sutrypti juos siejančią meilę. Tik vienas iš jų turi galimybę išgyventi iki aušros...


Netrukus policija randa jauną vyrą. Jis ištvėrė labai žiaurius kankinimus, tačiau jo atmintis juos tiesiog užblokuoja. Jaunuolis atsimena tik tiek, kad pabėgo iš miško, bet ten liko žudiko sučiupta jo mergina. Merserio komanda žino - jei nesuras aukos iki aušros, ji mirs.

Bet viskas visiškai ne taip, kaip atrodo...


Nauja šio autoriaus knyga "Žinau, kas tai padarė".


Iš anglų kalbos vertė Rasa Stašytė

Ištrauka

PROLOGAS

- Galime ir neiti, - pasakė ji. - Jei nenori.

Džonas Merseris tebežiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje, nie-ko neatsakė. Tik stebėjo, kaip žmonos rankos apsiveja jį, kad užrištų kaklaraištį. Ji, kaip visada, juo rūpinasi. Jis kilstelėjo smakrą, kad jai būtų lengviau užrišti mazgą. Iš pradžių ji surišo laisvai, po to švelniai mazgą užveržė.

- Žmonės suprastų.

Jam norėjosi, kad tai būtų tiesa. Žmonės stengsis parodyti, jog supranta, tačiau ten, širdies gilumoje, manys: taip jis bando išvengti pareigos. Jis lengvai galėjo įsivaizduoti, ką visi kalbėtų paskui. Žmonės kalbėtų apie tai, kad jis neatėjo, sakytų, jog jam tikriausiai sunku, tačiau manytų, kad jis vis tiek privalėjo ateiti į laidotuves — net neatsipeikėjęs ir prislėgtas atsakomybės. Ateiti atsisveikinti - mažiausia, ką jis galėjo padaryti. Ir jie būtų teisūs. Nedalyvauti laidotuvėse būtų nedovanotina. Tačiau kaip su tuo jam reikės susitvarkyti, kol kas negalėjo įsivaizduoti.

Eilenė užkišo kaklaraiščio plonąjį galą už marškinių. Dar kartą perbraukė per jį ranka.

- Galime ir neiti, Džonai.

- Tu nesupranti.

Miegamasis skendėjo pilkšvai melsvoje ryto šviesoje. Veidro-dyje jo oda atrodė perbalusi, suglebusi, veidas tarsi numirėlio.

Jo kūnas (na, Eilenei vis dar tekdavo pasistengti, kad pasiektų apkabinti jį) nebebuvo toks tvirtas kaip anksčiau. Visi daiktai dabar jam atrodė sunkesni. Jis per greitai pavargdavo. Štai dabar jo veidas buvo sustingęs tarp liūdesio ir tuštumos, o rankos tiesiog kabėjo. Kažkuriuo momentu per visą tą sumaištį jis spėjo pasenti. Panašu, kad tai nutiko visai neseniai. Eilenė pasakė:

- Suprantu, kad prastai jautiesi. -Jaučiuosi gerai.

Bet taip nesijautė. Vien pagalvojus apie tai, kad teks stovėti prieš visus tuos žmones, jam imdavo spausti širdį. Vis stipriau ir stipriau. Ilgiau pagalvojus apie tai, pasidarydavo sunku kvėpuoti.

Jam už nugaros atsiduso Eilenė. Po to apkabino per liemenį, priglaudė skruostą jam prie nugaros.

Jis pasijuto geriau. Kai ji būdavo šitaip jį apkabinusi, jis galėjo būti čia ir dabar, jaustis tiesiog žmogumi, pamiršti visas pareigas ir atsakomybę, viską, kas jį slėgė. Iš lėto ištiesė ranką, uždengė vieną jos plaštaką. Jos rankos buvo mažos ir Šiltos.

Jiedu, vyras ir žmona, stovėjo taip kurį laiką apsikabinę, žiūrėjo į save veidrodyje. Nepaisant žmonos teikiamos ramybės, jis vis tiek atrodė it užmarštyje paskendusi statula. Pats matė, kaip kartais jo akyse sublizga emocijų žiburėliai, bet tai buvo tas pats, kas skrendant lėktuvu pro debesis kartkartėmis pamatyti žemės lopinėlius. Jo mintys neturėjo kur saugiai nusileisti. Ore juk visą laiką nebūsi.

Jis paskutinį kartą spustelėjo Eilenei ranką, išsivadavo iš jos glėbio.

- Man dar reikia peržiūrėti kalbą...

Laidotuvės - liūdnas įvykis dėl daugybės priežasčių, bet labiausiai jį stebindavo tai, kiek daug žmonių į jas susirinkdavo. Mirusysis tikrai nustebtų sužinojęs, koks populiarus jis buvo ir kokios daugybės žmonių gyvenimus palietė pats to nesuvokdamas. Mirtis susirinkti prie velionio sukviečia net ir tuos, su kuriais jis neturėjo labai daug bendro. Žmonės visada ateina.

Policininko laidotuvėse šis efektas būdavo dar stipresnis. Merseris apsižvalgė. Susirinko beveik visa nuovada, įskaitant net ir tuos pareigūnus, kurie niekada nedirbo su Endriumi, galbūt jo net nepažinojo. Juos čia atvedė atsakomybės ir šeimyniškumo jausmas. Kiekvienas pirmiausia pagerbdavo Endriaus šeimą, po to atsisėsdavo dešinėje koplyčios pusėje, kur buvo vietos, numatytos Endriaus bendradarbiams. Dauguma jų uniformuoti.

Merserį pasodino tos pačios pusės pačiame priekyje, kiti jo komandos nariai sėdėjo šalia. Eilenė sėdėjo kairėje koplyčios pusėje, pačiame gale, tad jis vis žvilgčiojo atgal, tikėdamasis pamatyti. Kiekvieną kartą pamačius ją panika šiek tiek atlėgdavo, ir jis toliau ramiai galėjo sėdėti ant suolo. Jam vis labiau norėjosi būti šalia jos, tačiau jo vieta čia - šalia Pito, Saimono ir Grego.

Jie keturi sėdėjo tylėdami; karste koplyčios priekyje gulėjo penktasis komandos narys. Merseris žiūrėjo į karstą. Ar jis ne per mažas, kad į jį tilptų tiek daug metų jam - su juo - dirbęs vyras? Mirtis sutraukia visus. Dar vienas liūdnas laidotuvių momentas. Net ir religinės laidotuvių apeigos atrodė kažkokios bedvasės.

Pakreipęs galvą, Merseris klausėsi koplyčioje tvyrančio prislopintų pašnekesių gausmo, į vietas bandančių susėsti žmonių keliamo šurmulio. Kartkartėmis atskriedavo duslių, aidinčių kostelėjimų šuoras, lyg pastogėje užstrigusių žvirblių keliamas triukšmas.

Prie pakylos koplyčios priekyje priėjo ceremonijos vedėjas. Visi nutilo. Vyras ėmė kalbėti į mikrofoną, tačiau šis tik vos vos garsino jo balsą.

- Susirinkome čia tam, kad pagerbtume ir prisimintume Endrių Daisoną, kuris mirė gruodžio penkioliktą atlikdamas savo pareigas. Kadangi Endrius nebuvo uolus tikintysis, laidotuvių ceremonija bus civilinė. Man patikėta šią ceremoniją vesti.

Vyras pakėlė akis, pažvelgė į salės galą, jo veidas skendėjo gintaro spalvos šviesoje.

- Pasaulis - tai bendruomenė, ir Endrius drauge su mumis buvo tos bendruomenės dalis, - pasakė jis. - Kasdieniame gyvenime mes dažnai tai užmirštame. Esame kiekvienas užsiėmę savais reikalais, bet iš tiesų mes visi susiję, todėl mums svarbus kiekvieno mūsų artimo gyvenimas ir mirtis.

Merseris žvilgterėjo į kairę, pamatė Endriaus žmoną. Ji sėdėjo tarp dviejų mažamečių jų dukterų, tvirtai laikydama jas už rankų, dėl jų stengdamasi išlikti rami. Kai jis nuvažiavo pranešti, jog vyras mirė, ji ilgai ir graudžiai verkė, bet podraug buvo tvirta ir rūpestinga. Jis prasėdėjo su ja visą vakarą, tada ji ir paprašė šiandien pasakyti atsisveikinimo su Endriumi kalbą. Jis negalėjo atsisakyti, bet jau tada pajuto kylančią paniką. Dabar jis buvo šitos koplyčios pusės viršininkas, o ji anos, bet jis toli gražu nesijautė taip tvirtai kaip ji.

- Džiaugsmą turėti draugą ar brangų kolegą gali atimti mirtis, bet ji negali atimti džiaugsmo, jog jį turėjote. Gyvenime praradimų sunku išvengti, tačiau tokiomis akimirkomis turėtume susitelkti ne tik į tai, ką praradome, bet ir pasidžiaugti tuo, ką turėjome.

Ceremonijos vedėjas pažiūrėjo žemyn j savo užrašus, vėl pakėlė akis.

- Mirties negalime atšaukti ar paveikti, - tęsė jis. - Bet ją galime pakeisti savo nesibaigiančia meile, skirta ir tiems, kurie mums paliko, ir vienas kitam.

Kaip tik tada Merseris pradėjo suprasti, kad kažkas negerai. Viskas prasidėjo nuo spengimo ausyse, o žiūrint į ceremonijos vedėją vaizdas aplink jį ėmė lietis, tolti. Jo sprando plaukeliai ėmė stotis piestu. Širdis vis labiau daužėsi. Kažkas tikrai čia negerai.

-Mirties atneštas išsiskyrimas paprastai šokiruoja, sukelia liūdesį, - tęsė ceremonijos vedėjas. - Tų, kurių jausmai stiprūs, sielvartas taip pat bus stiprus. Nuo šios natūralios žmogiškos reakcijos negali apsaugoti nei religija, nei giliausi apmąstymai.

Merseris atsisuko, nužvelgė už jo sėdinčius žmones. Kūnų ir galvų jūra. Koplyčios gale durys buvo atidarytos. Už jų taip pat stovėjo žmonės.

- Visgi... Kad ir kokius ryšius mirtis sutrauko, kad ir kokie būtų mūsų asmeniniai įsitikinimai, mes bent jau galime būti tikri, jog tie, kurių mes netekome, dabar ilsisi ramybėje.

Merseris pabandė toje jūroje atrasti pažįstamų veidų. Tačiau nors žmonių buvo susirinkę daug, nė vieno pažįstamo jis nematė. Kai kurios galvos atsisuko.

Į jį ėmė smigti vis daugiau akių.

Ceremonijos vedėjas nebekalbėjo. Merseris, atsisukęs atgal į pakylą, pamatė, kad kalbėjusysis stovi šalia jos ir viltingai žiūri į jį.

Jis neišgirdo kvietimo. Salėje vienas po kito pasigirdo keli mandagūs kostelėjimai, kai jis atsistojo ir patraukė pakylos link. Popieriaus lapai su kalba, kurią buvo pasiruošęs, jau buvo ten padėti. Jis paėmėjuos drebančiomis rankomis, pasilenkė arčiau mikrofono.

- Aš - Džonas Merseris, — prisistatė jis. - Esu nuliūdęs, bet drauge pagerbtas, jog Šiandien man buvo leista kalbėti. Man didelė garbė, kad teko pažinoti Endrių Daisoną - gerą draugą ir bendradarbį.

Jis girdėjo savo tariamus žodžius, bet jie skambėjo taip, tarsi būtų pasakyti kažkieno kito. Salto prakaito lašai nusagstė jo kūną. Staiga pasijuto liesas ir silpnas, visai susenęs. Jo širdis daužėsi taip stipriai, jog, rodės, tuoj sudraskys krūtinę.