39 salto mortale (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

"Gerai, pradėsim nuo pėdkelnių, nors žymiai geriau yra kojinės. Pėdkelnės skirtos tik plėšikams. Kartais dar galima jas nešioti, tik svarbu, kad niekas, gink Dieve, nematytų Jūsų maunantis jas. Net rafinuotieji prancūzai filmuose išdrįsta parodyti tik pėdkelnes nusimaunančią moterį. Mano nuomone, tai pats antierotiškiausias rūbas. Įsivaizduokite moterį, besimaunančią rudas, gerokai tamsesnes už kūną sintetines pėdkelnes. Užsitraukiančią jas iki liemens... Geriau nežiūrėti. Tik fotografai savo nuotraukose sugeba parodyti šio drabužio erotiškumą, bet tai jau iš genialumo srities, o mums, paprastoms mirtingosioms, patartina pasirūpinti, kad niekas nepamatytų nė tos išnaros, kuri lieka jas nusiavus. Dress kodas, kai privalai savo kūną įgrūsti į kažkokį sintetinį maišelį, gali žavėti tik darbdavius.
Visai kas kita yra kojinės..."
(ištrauka iš noveletės "Kas tinka plėšikams, bet nešioja ir moterys")

„39 salto mortale“ - pirmoji Aistės Kisarauskaitės (g. 1967) trumposios prozos - novelečių - knyga.

Aistė Kisarauskaitė gimė ir augo Vilniuje žinomų dailininkų šeimoje. Baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, vėliau – tapybą Vilniaus dailės akademijoje, dirba kultūros redaktore žurnale „Foto“, yra paskelbusi per 100 straipsnių ir interviu įvairiuose žurnaluose, dienraščiuose ir interneto portaluose.

Nuo 1990 m. kuria performansus ir instaliacijas, rengia juvelyrikos, fotografijos parodas ir kitus šiuolaikinio meno projektus. Nuo 2003-iųjų publikuoja trumpąją prozą, straipsnių bei esė savaitraščiuose „Šiaurės Atėnuose“ ir „Literatūra ir menas“.

„Originalus autorės-stebėtojos rakursas atsiranda iš neįprastų pozicijų – matyti ir akcentuoti ne „savaime suprantamybę“, o poetiškas detales, absurdo žaismę įprastose rutinos schemose, netikėtus dialogų kampus. Autorė turi gebėjimą rašyti laisva, savita kalba, be išmoktų figūrų ar nusižiūrėto stiliaus, plastiškai jungti pasakojimą ir vizualumą“.
Giedrė Kazlauskaitė

"...nelaimingi fotografai, fatališkos Vilniaus damos, o kartais tiesiog tragikomiškas anoniminių pašnekovų ansamblis Aistės tekstuose susispiečia į daugiabalsį didmiesčio gyvenimo avilį. Miniatiūrinius, dažnai tarsi iš natūros trauktus to gaudžiančio avilio rėmelius autorė sugeba pripildyti paradoksalios mįslingų charakterių kasdienės egzistencijos gėlos."
Rolandas Rastauskas

"Būdama sykių ir fotografė, ji sugeba aplinką fiksuoti detaliai, ryškiai ir taupiai – „vienu lietimu“. Impresionistiškas psichologizmas jos tekstų peizažuose palieka individualų žmogaus pėdsaką, neišvengiamai įdomų ir kitam žmogui – skaitytojui."
Kęstutis Navakas

"Tik nemėgstu įsimylėti. Tada jau tikrai per daug mirties, ne ne, tada nieko negauni. Palaidoji viską - save, norus, svajones, o ką įgyji - kito žmogaus pasaulį? Bet ne save. Įsimylėjimas yra tikrasis susinaikinimas, šito net man per daug. Ir vis dėlto, kai ateina atsisveikinimas, jį gali nujausti. Gali pasiruošti, bet jau nieko nepakeisi."
(ištrauka iš noveletės "Atsisveikinimas")