1943-ieji. Lūžio metai (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Antrojo pasaulinio karo istorija apipinta stereotipais ir mitais, kur kiekviena konfliktuojanti pusė siekia pateisinti savo dalyvavimą kruviniausiame pasaulio istorijoje konflikte. Baltarusių istorikas Vladimiras Bešanovas knygoje „1943-ieji. Lūžio metai“ iš naujo žvelgia į lemtingus konflikto metus, kai Raudonoji armija perėjo į kontrataką. Kas lėmė šį pokytį karo eigoje?

Sovietams 1943 m. – įsimintiniausi Antrojo pasaulinio karo metai. Pirmiausia, žiemą pavyko atkovoti Stalingrado miestą. Vokiečiams nepavykus užimti Maskvos, šie visas pajėgas nukreipė į strategiškai svarbų miestą ant Volgos upės kranto. Pergalė Stalingrade būtų leidusi atkirsti sovietus nuo naftos tiekimo ir užtikrinusi degalus Vermachto karo mašinai. Šio miesto svarbą suvokė ir abu diktatoriai – tiek Stalinas, tiek Hitleris įsakė kautis dėl kiekvieno metro ir iki paskutinio šovinio.

Po Stalingrado patikėję savo jėgomis, sovietai 1943 m. vasarą dar kartą įrodė savo pranašumą Kurske. Dažnai čia vykęs mūšis vadinamas kruviniausiu ir žiauriausiu Antrojo pasaulinio karo susirėmimu. Įvairiais duomenimis, jame galėję dalyvauti iki dviejų milijonų žmonių, buvo naudojama pati pažangiausia to meto karinė technika. Kurske vokiečiai buvo priversti iš puolimo pereiti į gynybą – tokioje padėtyje jie ir liko iki pat karo pabaigos 1945 m.

Kai šie mūšiai pristatomi Sovietų Sąjungos ar Rusijos istorijos vadovėliuose, didžiuojamasi rusų generolų taktikos ir strategijos išmanymu, toliaregiškumu ir intuicija – laikoma, kad būtent tai leido įveikti Vermachtą ir pradėti pergalingą žygį Berlyno link. Tačiau Vladimiras Bešanovas knygoje „1943-ieji. Lūžio metai“ siekia paneigti mitą, kad lūžis įvyko dėl ryžtingų Raudonosios armijos karvedžių veiksmų. Iš tiesų, anot istoriko, skaudžius pralaimėjimus lėmė aukščiausios vokiečių karinės vadovybės klaidos. Tarp jų – ir paties fiurerio užsispyrimas.

Istorikas teigia, kad nebuvo jokio įspūdingo tankų mūšio prie Prochorovkos – jis įrodo, kad tai tebuvo masinis sovietų šarvuotųjų kovos mašinų naikinimas, atliktas vokiečių artilerijos ir aviacijos. Čia nebūta nė vieno vokiško tanko. Raudonosios armijos viršūnės siekė pateisinti gėdingą nesėkmę - taip atsirado legenda apie didžiausią istorijoje tankų mūšį.

Knygos „1943-ieji. Lūžio metai“ autorius – baltarusių istorikas Vladimiras Bešanovas. Tarnavo Sovietų sąjungos jūrų pajėgose poliarinėse srityse ir Juodosios jūros flotilėje. 1992 m., nenorėdamas prisiekti Ukrainos valstybei, išėjo į atsargą. Pirmoji jo knyga „60 Napoleono kovų“ pasirodė 2000 m., vėliau pasirodė jo knygų serija, skirta Antrajam pasauliniam karui. „1943-ieji. Lūžio metai“ – viena iš šios serijos knygų. Vladimiro Bešanovo knygų populiarumą liudija tai, kad kai kurios jų buvo perleistos net 5-7 kartus.