1913. Šimtmečio vasara

„1913. Šimtmečio vasara“ – kvapą gniaužianti išskirtinio laikotarpio kultūrinio gyvenimo panorama. Tai literatūros, dailės, muzikos pakilimo laikotarpis, kultūros aukso amžius.

Ar kalbant apie 1913-uosius galima ignoruoti negandą, jau tykančią už kampo? Pirmasis pasaulinis karas vos po metų, tačiau Floriano Illieso knygoje „1913. Šimtmečio vasara“ – kvapą gniaužianti išskirtinio laikotarpio kultūrinio gyvenimo panorama. Anot EP pirmininko Martino Schulzo, tai priminimas, kokia gali būti turtinga Europos kultūra, kai vyrauja bendradarbiavimas, atvirumas ir tolerancija. Drauge tai priminimas, koks trapus gali būti šis būvis ir kaip turime stengtis, kad jį išsaugotume.

1913-ieji buvo ypatingi metai.

Vienos gyventojos apsinuogina Gustavo Klimto ir Egono Schielės dirbtuvėse, kitos apnuogina sielą dr. Sigmundui Freudui. Mažutė Coco Chanel skrybėlių krautuvėlė klesti Paryžiuje, o Prahoje kenčia Kafka. Stravinskis švenčia premjerą – „Šventąjį pavasarį“. Charlie Chaplinas pasirašo pirmąją sutartį. Mados namai „Prada“ Milane atidaro pirmą butiką. O 1911-aisiais iš Luvro pavogta „Mona Liza“ po dvejų metų randama Florencijoje.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, 1913-aisiais, rašo Florian Illies, vaikščiodami Vienoje, Šėnbruno parke, netikėtai susitikti ir kokį sykį pasisveikindami mandagiai kilstelėti skrybėlę galėjo Stalinas ir Hitleris, dar tebelaukiantys savo didžiosios progos. Jie niekados daugiau nebuvo taip arti vienas kito, kaip 1913-ųjų sausį abiejų pamėgtame parke. Hitleris ir Stalinas nesusitiko net 1939-aisiais, sudarydami pražūtingą „paktą“.

Nors nerimas, kad 1913-ieji bus nelaimingi metai, kamuoja amžininkus, o racionalumas, kilęs iš prietarų dvasios, sufleruoja rašyti 1912 + 1, visgi tai buvo laikas, kai bet kas atrodė įmanoma.

Menininkai mėgavosi gyvenimu, gėrė, rašė, tapė, kūrė, puldavo vienas kitam į glėbį ir čia pat vienas kitą atstumdavo, aukštindavo patys save ir patys save prakeikdavo...