15 metų su Galina Dauguvietyte: kas liko nutylėta?

Žurnalistė Inga Liutkevičienė pagal Galinos Dauguvietytės pasakojimus parašė tris didžiulio populiarumo sulaukusias knygas: „Perpetuum mobile" (2002), „Post scriptum" (2006) ir „Dialogai su savimi" (2010).

Per 15 darbo ir draugystės metų pažinusi režisierę iš arti, mačiusi ją įvairiose gyvenimo situacijose, Inga Liutkevičienė pelnytai vadinama Galinos Dauguvietytės biografe.

Šioje knygoje "15 metų su Galina Dauguvietyte: kas liko nutylėta?" biografė atskleidžia kitą režisierės charakterio pusę, užpildo Dauguviečių giminės istorijos spragas, atsako į klausimus:

Kokia buvo režisierės kasdienybė, įpročiai?
Kiek iš tikrųjų seserų turėjo Galina?
Kodėl ji nutylėjo svarbius Dauguviečių giminės istorijos faktus?
Ko Galinos Dauguvietytės norėjo paklausti, bet nepaklausė Vytautas Kernagis?
Kodėl Galiną Dauguvietytę gyvenime traukė komediantės vaidmuo?
Kokia buvo paskutinė Galinos svajonė ir ar ji išsipildė?

PRATARMĖ

Galina Dauguvietytė ne kartą man yra sakiusi, kad taip gerai kaip aš jos nepažįsta beveik niekas, ir neslėpė besitikinti, jog kada nors parašysiu apie ją biografinę knygą kaip viso pasaulio biografai, turėję galimybę ilgai stebėti savo herojų gyvenimą iš arti.

Netgi buvome aptarusios, kurios biografinės knygos parašytos gerai, o kurios blogai. Abi sutarėme, kad geros biografijos yra praturtintos anksčiau nežinotais faktais, nevengiama herojaus elgesio, jo gyvenimo pakilimų ir nuopuolių analizės, asmeniškumo, subjektyvumo. O svarbiausias kriterijus - skaitant neturi būti nuobodu.

Seniai įvykęs mūsų pokalbis tapo orientyru ir padėjo man rašant šią knygą. Turėjau du tikslus - aprašyti niekam nematytą Galinos asmenybės pusę ir užpildyti jos pačios biografijos bei visos Dauguviečių šeimos istorijos spragas. Atsakyti į klausimus, susijusius su jos biografija, į kuriuos ji niekada neatsakinėjo, o kai kuriuos biografijos faktus paprasčiausiai nuslėpė. Užpildyti tuščias biografijos ertmes man padėjo Boriso Dauguviečio giminaičiai iš pirmosios jo santuokos, tai yra netikrų Galinos seserų vaikai ir anūkai, bei Biržų krašto muziejaus "Sėla" archyvai.

Visgi ši knyga - labai asmeniška, rašau apie tokią Galiną, kokią pažinojau per penkiolika mūsų pažinties metų. Mudvi tikrai turėjome savo atskiros patirties, daug ką išgyvenome tik dviese, todėl pasirinkau pasakojimą apie Galiną savo akimis. Būčiau nedrįsusi to daryti, jei mūsų pažintis būtų buvusi trumpalaikė, nes tuomet mano pasakojimas būtų niekuo nesiskyręs nuo tų įspūdžių, kuriais dalijasi bendravusieji su ja epizodiškai: „visada buvo linksma", „visus užkrėsdavo gera nuotaika" „niekada neliūdėjo". Iš tiesų buvo visko - humoriste G. Dauguvietytė taip pat liūdėjo, pavydėjo, pyko ir neapkentė. Ji buvo energijos ir jausmų ugnikalnis, todėl negalėjo būti vienpusė. Šis žmogiškųjų aistrų ir emocijų katilas kartais smarkiai nuplikydavo aplinkinius. Nors G. Dauguvietytė daug kam tapo stabu, įkūnijančiu linksmybes ir gerą nuotaiką, tai buvo gyvas ir tikrai netobulas žmogus. Taigi knygoje aprašau ir kitą, neparadinę Galinos pusę - tą, kurios nematė visuomenė.

Su Galina radome bendrų temų, nepaisant to, kad mus skyrė beveik keturiasdešimties metų amžiaus skirtumas. Labai dažnai visai pamiršdavau Galinos metus, kalbantis su ja niekada neaplankydavo jausmas, kad tai žmogus iš kito, tolimo prieškario laikų gyvenimo. Nors mus skyrė dvi kartos, pokalbių temoms niekada nepritr ūkdavome. Daugelį dalykų ji vertino šiuolaikiškai ir niekada nebuvo iškritusi iš dabartinio gyvenimo - sekė visas aktualijas nuo kultūros iki sporto, nuo madų iki garsenybių gyvenimo peripetijų.

Rašydama knygą, pagalbos kreipiausi ir į Biržų krašto muziejų „Sėla". Ten aptikau lobį - 1979 m. vykusios Paminklų apsaugos ir karštotyros draugijos Biržų skyriaus ekspedicijos dalyvių užrašytus 43 žmonių atsiminimus, I 15 surinktų eksponatų, nufotografuotą B. Dauguviečio vasarnamį. Dvylika ekspedicijos dalyvių kalbino penkiasdešimties kaimų, tuomet sujungtų į „Auksinės varpos" kolūkį, gyventojus, pažinojusius Praną Dauguvietį, jo sūnų Borisą bei pirmąją Boriso žmoną rusę aktorę Olgą Kuzminą-Dauguvietienę, su kuria jiedu buvo susilaukę penkių dukterų.

Rašytiniu lobiu muziejininkai mielai pasidalijo, maloniai leido žmonių liudijimus apie Dauguviečius ir jų gyvenimą skelbti šioje knygoje. Jie irgi norėjo, kad knyga kuo išsamiau atskleistų Dauguviečių giminės istoriją ir užpildytų šios istorijos bei Galinos Dauguvietytės biografijos spragas.

Įnikau skaityti storus muziejuje saugomus užrašus ir negalėjau atsitraukti. Liudininkų pasakojimai rungė vienas kitą. Skaitant apie nuotykius, kuriuos krėtė Borisas Dauguvietis, nelieka abejonių, iš ko visa tai Galina buvo paveldėjusi, išmokusi. Nuotaikingas istorijas sudėjau į skyrių „Dauguviečiai". Juk Dauguviečių vienkiemis yra ne tik Galinos, bet visos Dauguviečių giminės ištakos.

INGA LIUTKEVIČIENĖ