100 širdžių – ant tėvynės laisvės kovų aukuro (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Lietuvos valstybės šimtmečiui skirtas leidinys „100 širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“ pasakoja apie iškiliausius Lietuvos laisvės kovotojus, jų kančias ir ryžtą iki pat savo paskutinio atodūsio neišduoti Tėvynės.

Knygoje pateiktos šimto laisvės kovotojų biografijos, pasakojama apie jų kovas, veiklą, gyvenimą, čia sudėti ir liudininkų atsiminimai, ir, jei tik yra užfiksuoti, paskutinieji teismuose pasakyti žodžiai, kreipimaisi į tautą.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje toli gražu neįsivyravo taika. Į šalį vėl veržėsi Sovietų sąjungos kariuomenė, prasidėjo ilga ir žiauri okupacija. Lietuviai turėjo du pasirinkimus – priešintis okupantams ir rizikuoti žūti, arba prisitaikyti ir egzistuoti. Buvo nemažai pasirinkusių kovą, o tuometinėmis sąlygomis buvo įmanomas tik vienas jos būdas – pogrindyje.

Šimtą iškiliausių kovotojų knygai „100 širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“ autorius atrinko remdamasis dviem kriterijais–- jų indėliu į nepriklausomybės kovą ir humaniškumu.
Visi jie, nepaisant lyties, pareigų, laipsnių - yra didvyriai. Jų vardai ir jų darbai verti pagarbos ir atminimo, o jų gyvenimai – tai gyvos ištikimybės, atkaklumo ir meilės Tėvynei pamokos.

Autorius, rengdamas knygą, skaitė laisvės kovų archyvus, kovų dalyvių prisiminimus, klausėsi liudininkų pasakojimų. Žmonės, tuomet pasirinkę kovoti už Lietuvos laisvę, turėjo paaukoti viską – šeimą, ateities planus, saugumą, gerovę. Buvo ir tokių, kurie prie laisvės kovotojų prisijungė grįžę iš Vakarų. Daugelis atsisakė ten bėgti, nors jų šeimos buvo išvykusios.

Dešimtmetį trukęs ginkluotas partizaninis pasipriešinimas – istorijoje išskirtinis. Jam pasibaigus okupantai suprato, kaip svarbu palaužti žmonių dvasią, todėl pradėjo dar stipresnę melo, šmeižto bei propagandinę kovą.

Autorius Pobvilas Gaidelis labiausiai išskiria kelis knygos herojus, tarp jų – Kazys Veverskis-Senis, kuris 1941 m. Vilniuje įkūrė Lietuvos laisvės armiją (LLA), būsimos Lietuvos pogrindžio žaliosios kariuomenės pirmtakę. Taip pat ryškus kovotojas, profesionalus kariškis Jonas Semaška-Liepa. Kai NKVD bandė jį užverbuoti, jis savo bendražygiams sakė: „Mane verbavo bolševikai. Mane! Davusį savo Tėvynei priesaiką niekada jos neišduoti. Susikaupiau ir ramiai paaiškinau, jog mirti nebijau, mirtis – karininko kasdieninė palydovė ir kategoriškai atsisakiau.“

Knygoje „100 širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“ rasite ir ištraukų iš kovotojų dienoraščių, kurios tikroviškai atskleidžia jų skaudžius išgyvenimus, rengimąsi kovoms ir nepaprastai sunkias gyvenimo sąlygas požeminiuose bunkeriuose.

Leidinys apima 1919–1986 m. laikotarpį.