100 paskutinių dienų (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Autorius John Toland tarsi talentingai parašytame istoriniame romane pasakoja apie šimtą paskutinių Antrojo pasaulinio karo dienų.

Knyga "100 paskutinių dienų", kurios pirmas leidimas anglų kalba pasirodė 1966 m., remiasi keliais tūkstančiais pirminių šaltinių: pranešimais po įvykio, štabų žurnalais, pasitarimų ir derybų stenogramomis, monografijomis, įslaptintais ir asmeniniais dokumentais.

Stengdamasis rekonstruoti šimto paskutinių dienų įvykius Johnas Tolandas aplankė daugiau nei dvidešimt šalių ir kalbėjosi su daugiau nei šešiais šimtais žmonių, tiesiogiai susijusių su aprašomais įvykiais – vokiečių generolais, asmenimis iš Hitleriui artimos aplinkos, pogrindžio vadovais, diplomatais, Sąjungininkų karo vadais, paprastais kareiviais.

Visa tai leido autoriui nutapyti nepaprastai plačią ir spalvingą paskutinių karo dienų panoramą.

Skaitytojas tarsi iš arti stebi susirėmimus įvairiuose frontuose, pasitarimus Hitlerio būstinėje ir Sąjungininkų štabuose, derybas Jaltos konferencijoje, Raudonosios armijos siautėjimus.

Priešais akis slenka Drezdeno bombardavimo, Sąjungininkų baigiamųjų karinių operacijų, mūšių dėl Budapešto, Vienos, Leipcigo, Miuncheno, Berlyno vaizdai, atskleidžiamos desperatiškos Hitlerio artimiausių bendrininkų pastangos jam už nugaros tartis su Sąjungininkais, parodoma ciniška bei dviveidiška Stalino politika Rytų Europoje, išsamiai aprašomos paskutinės Musolinio dienos ir supažindinama su daugybe kitų mažai žinomų karo pabaigos įvykių.

Iš anglų kalbos vertė Mykolas Šilinis

IŠTRAUKA

1945 m. sausis

Tiesiai pagrindine Žukovo veržimosi į Berlyną ašimi žygiavo dar viena sąjungininkų belaisvių grupė. Prieš aštuonias dienas jie iškeliavo iš savo stovyklos Šokene (Schokken), Lenkijoje, ir dabar artėjo prie Vugarteno (Wugarten) kaimo už trisdešimties kilometrų į vakarus nuo Vokietijos sienos. Grupės sudėtis buvo neįprasta: 79 amerikiečiai ir 200 italų, tarp pastarųjų 30 pagyvenusių generolų, suimtų po karaliaus Umberto kapituliacijos. Belaisviams vadovavo pulkininkas Harlis Fuleris (Hurley Fuller), vieno pulko, priklausiusio 28-ajai divizijai, vadas. Kai per Ardėnų ofenzyvą jis pateko į nelaisvę, vienas iš jo seržantų pasakė: „Vokiečiai tikrai pasigailės sučiupę Harlį.“ Fuleris nuo pradžių išpildė šią pranašystę. Pirmą žygiavimo į rytus dieną staiga įsakė padaryti pertrauką, tarsi būtų vadovavęs savo pulkui, ir tada atsisėdęs atsirėmė į sniego sąvartą. Suglumę sargybiniai, kaip ir anksčiau Fulerio vyresnybė, patyrė, jog keturiasdešimt devynerių metų teksasietis užsispyręs, ir, kadangi ignoravo jų grasinimus, perleido jam atsakomybę už žygį. Dabar visą pastarąją savaitę Fuleris sabotavo kelionę į vakarus, mat troško, kad juos išlaisvintų rusai. Tad belaisviai dar tiktai pasiekė Vugarteną, kai jau turėjo būti kitapus Oderio.

Leitenantas Paulius Hėgelis (Paul Hegel), vokiečių vertėjas, surado pastogę belaisviams mokykloje ir atnešė maisto. Jis beveik penkerius metus Niujorke buvo studijavęs bankininkystę, taigi jautė palankumą amerikiečiams.

– Jei su mumis bendradarbiausite, – pažadėjo jam Fuleris, – padėsime Jums kaip nors grįžti į Jungtines Valstijas.

Tą naktį Hėgelis per radiją išgirdo raminantį Gebelso pranešimą: situacija rytuose rimta, tačiau pagrindo panikai nėra; fiurerio stebuklingi ginklai netrukus bus ištobulinti ir rusai nesunkiai atstumti. Tačiau vos išjungęs radiją, Hėgelis aiškiai girdėjo artilerijos šūvių dundesį.

Ankstyvą sausio 29-osios rytą sargybinių vadas kapitonas Macas (Matz), išgirdęs ne per toliausiai tratant kulkosvaidžius, nusprendė, jog vienintelis būdas atsiplėšti nuo rusų yra palikti belaisvius. Jis nužingsniavo į mokyklą, pažadino Hėgelį ir ėmė rašyti pažymą vokiečių kalba. Apie septintą valandą padavė ją Fuleriui. Joje buvo parašyta: „Šiuos amerikiečių karininkus teko palikti prasiveržus rusų sunkiesiems tankams ir jiems negebant žygiuoti toliau.“

– Kai rusai mus pavys, šunsnuki, pasiskolinsiu ginklą, surasiu tave ir nudėsiu, – sušnypštė Fuleris apsimesdamas supykęs, tačiau iš tiesų laimingas, kad atsikratė Maco.

Jam tereikėjo vertėjo. Nuėjo pas Hėgelį, kuris skubiai rengėsi, paėmė jo Walther pistoletą, atsiskaitymo knygelę ir tarė:

– Jūs liksite su mumis.

Tada liepė apsirengti Jungtinių Valstijų karininko uniforma, įskaitant amerikiečių kariškus apatinius bei kojines, ir suteikė jam asmeninį numerį.

– Nuo dabar Jūs amerikietis – leitenantas Džordžas Mulbaueris (George Muhlbauer).

Mulbaueris neseniai buvo pabėgęs iš grupės.

– Būkite ramus, – tarė Fuleris apstulbintam Hėgeliui. – Elgėtės mūsų atžvilgiu padoriai. Aš Jumis pasirūpinsiu.

Pulkininkas sukvietė amerikiečius, liepė jiems likti mokykloje ir įspėjo, kad už plėšikavimą bus baudžiama. Naujiena apie Maco pasišalinimą greitai pasklido ir po kelių minučių atkako Vugarteno burmistras. Jį Fuleris paskyrė atsakingu vien už maistą ir atsargas. Paskui pasirodė du eiliniai lenkų kareiviai ir pasiūlė 185 lenkų paslaugas. Fuleris juos priėmė, o po kelių minučių į sąrašą įtraukė septyniolika prancūzų belaisvių, iš kurių vienas mokėjo rusiškai. Savo augančios armijos vadavietę įrengė burmistro name ir įsakė perduoti visus mieste esančius ginklus. Apsiginklavęs rengėsi ginti Vugarteną nuo visų atėjūnų – ir vokiečių, ir rusų.

<…>

Vakarop pulkininkas Fuleris ir jo štabas Vugarteną pavertė atramos punktu. Macas ir jo vyrai paliko dvidešimt šešis šautuvus ir du kulkosvaidžius. Papildomai iš kaimo gyventojų buvo surinkti šratiniai ir koviniai šautuvai, pistoletai ir net kardai. Fuleris apginklavo amerikiečius ir 185 lenkus, abiejuose miestelio galuose pastatė sargybą. Į rytus nuo gyvenvietės buvo iškasti apkasai ir įrengtos pozicijos dviem kulkosvaidžiams. Iki devintos valandos Fulerio pajėgos nubaidė kelias organizuotas vokiečių grupes ir į nelaisvę paėmė trisdešimt šešis atsilikėlius.

Dar po valandos Fulerį, Kreigą Kempbelą (Craig Campbell) ir Hėgelį, miegojusius burmistro namo antrame aukšte, pažadino patrankų šūviai. Pažvelgęs pro langą, Fuleris išvydo pro šalį žlegsinčius užtemdytus tankus. Aukšti siluetai priminė amerikiečių „šermanus“. Trims vyrams nespėjus apsirengti, pasigirdo smūgiai į paradines duris. Kažkas šūkavo.

– Rėkauja ne vokiškai, – pratarė Kempbelas.

– Manau, kad tai rusai, – pasakė Fuleris. – Atidarykit duris.

Bet žingsniai jau pasigirdo laiptuose, ir Hėgelis šūktelėjo:

– Amerikanskij, amerikanskij!

Durys atsilapojo ir įsiveržę rusai įrėmė automatų vamzdžius trims vyrams į pilvus. Fuleris vis rodė į gretimą namą, kol sovietai galop suprato ir atvedė Aleksą Bertiną (Alex Bertin), rusiškai mokėjusį belaisvį prancūzą. Kai rusų karininkui, kapitonui Majarčiukui buvo pasakyta, jog trys vyrai yra amerikiečių karininkai, šis sarkastiškai nusijuokė.

– Iš kur amerikiečių gali būti Rytų fronte Raudonosios armijos priešakyje? – paklausė jis, savo ginklo vamzdį dar stipriau įremdamas Fuleriui į pilvą.

Bertinas paaiškino, tada rusas Fulerį tvirtai apkabino, pabučiavo į žandus ir pažadėjo amerikiečiams duoti viską, ko šie pageidautų. Fuleris pasakė, jog jam reikia žvakių ir vokiškų šaudmenų; jis taip pat norįs atsikratyti savo trisdešimt šešiais belaisviais. Kapitonas sutiko perimti belaisvius ir pamėgino Fulerį vėl pabučiuoti. Tada pareiškė, jog visiems vokiečių civiliams nedelsiant įvestina komendanto valanda, ir Fuleris pasiuntė burmistro. Pastarasis uoliai puolė bendradarbiauti, pasakė iškart liepsiąs šaukliui apeiti gyventojus ir išskubėjo.

Pasigirdo šūvių papliūpa, ir Fuleris išlėkė lauk. Ant sniego, mirtinai sužeistas į galvą, gulėjo burmistras. Kapitonas Majarčiukas, gerai nusiteikęs, tik pasijuokė iš Fulerio pasipiktinimo.

– Mes sušaudome visus burmistrus, – paaiškino.

Du sąjungininkai nužingsniavo į miestelio aikštę, kur, susigrupavę aplink bažnyčią, stovėjo rusų tankai – lendlyziniai „šermanai“. Iš rūsio buvo išvesti trisdešimt šeši vokiečių belaisviai, vienas sužeistas taip sunkiai, kad jį teko atvežti vienratyje. Tuo metu kapitono vėl apkabintas, Fuleris išgirdo dar vieną šūvių papliūpą. Atsigręžęs pamatė, jog vyras vienratyje susmuko negyvas.

– Tai prieštarauja karo nuostatams! – užprotestavo Fuleris. – Aš pranešiu Jūsų vadovaujančiam karininkui.

Bertinui tai išvertus, Majarčiukas tik nusišypsojo.

– Pasakykit pulkininkui, kad miestelyje daugiau nacių nesušaudysim. Pasiimsim juos į savo šalį ir nudėsime ten.

Švęsdami susitikimą su amerikiečiais, rusai visame Vugartene gėrė degtinę. Tačiau Fulerio pasipiktinimas padarė jiems įspūdį. Nors lėbavo ir laužė baldus, ši užkariauta gyvenvietė visame Rytų fronte tą naktį tikriausiai buvo vienintelė, kur rusai neišprievartavo nė vienos moters. Smurtauta tik viename name. Grupė rusų rado Hitlerio nuotraukų, papuoštų jo atėjimo į valdžią dvyliktosioms metinėms kitą dieną paminėti, – ir sušaudė visus dešimt šeimos narių.

<…>

Budapeštas, 1945 m. vasaris,

Vasario 11-ąją, paskutinę Jaltos konferencijos dieną, mūšis dėl vakarinio upės kranto virto nuožmia apgula. Gerai įsitvirtinę Budos kalvose, vokiečių ir vengrų daliniai artilerijos ugnimi atremdavo visus mėginimus kirsti ledu padengtą Dunojų. Bet 70 tūkst. gynėjų buvo užspeisti: kitos rusų pajėgos artėjo iš vakarų.

Maždaug tuo pat metu, kai Ruzveltas mėgavosi savo bifšteksu vakarieniaudamas laive Catoctin, nacių vadas Budoje Karlas fon Pfefer-Vildenbruchas (Karl von Pfeffer-Wildenbruch) įsakė savo vyrams trimis atskiromis grupėmis pamėginti prasilaužti pro sovietų žiedą. Nors ir buvo akivaizdu, jog beveik jokių galimybių prasiveržti nėra, prieštaravo mažai kas. Geriau žūti kaunantis, nei būti sunaikintam. Šansai ištrūkti buvo dar menkesni, nei įsivaizduota. Raudonosios armijos vadas viską žinojo apie išsiveržimą ir jau slapta atitraukinėjo savo vyrus iš pirmųjų pastatų, juosiančių vokiečių ir vengrų dalinius.

Trims grupėms pajudėjus skirtingomis kryptimis, rusų raketos pradėjo kristi ant ką tik evakuotų pastatų. Vis dėlto vokiečiai ir vengrai, ginkluoti vien pistoletais-kulkosvaidžiais, išpuolė iš savo slėptuvių į pražūtingą raketų ir artilerijos ugnį. Dauguma krito per pirmas kelias minutes. Kiti veržėsi toliau desperatiškai mėgindami ištrūkti. Atlaikiusius raketas ir artileriją, pasitiko tokia lavina rusų pėstininkų, jog atrodė neįmanoma nė vienam vyrui išgyventi, juolab pabėgti. Bet tamsoje ir tvyrant sumaiščiai prasibrauti pavyko beveik 5 tūkst. vokiečių ir vengrų.

Kadangi pažinojo kiekvieną Budos gatvę, vyresnysis leitenantas Giula Literatis (Gyula Litteráti) iš vengrų 12-osios divizijos, sekdamas funikulieriaus bėgiais, vedė vieną grupę – vienuolika vengrų ir keturis vokiečių esesininkus – apsnigta Švabų kalva aukštyn. Vasario 12-ąją, auštant pasiekus nedidelį miškelį, Literatį išgąsdino švilptelėjimas. Už dviejų metrų priešais jį, apsigaubęs paklode, stovėjo rusas. Pašoko dar dvi užsimaskavusios figūros. Grabinėdamasis pistoleto-kulkosvaidžio, kabėjusio ant nugaros, Literatis išvydo laukinį, barbarišką veidą, pajuto smūgį į smilkinį ir neteko sąmonės.

Auštant kautynės baigėsi, ir rusai slankiojo po Budos griuvėsius ieškodami išlikusių beviltiško mėginimo išsiveržti dalyvių ir vietoje pribaigdavo išsekusius ar sužeistus vokiečius. Prie miškingų Budos kalvų privažiavę sunkvežimiai per garsiakalbius ragino ten pasislėpusiuosius išeiti ir žadėjo „gerai elgtis su jais“. Jei išnirdavo vokiečiai, juos nušaudavo, o vengrams paprastai leisdavo pasirinkti būti internuotiems arba prisijungti prie sovietų. Perbėgėliai prie uniformų prisisegdavo raudono audinio skiautes ir būdavo nuvaromi gaudyti kitų vengrų.

Maždaug tuo metu jaunasis Literatis atgavo sąmonę. Kilstelėjęs galvą, pamatė keturis jo grupės esesininkus, nuogus stovinčius priešais gretą Raudonosios armijos kareivių, kurie kvatojo iš kažkokio sąmojo. Tada, kone atsainiai, rusai pakėlė savo automatus ir atidengė ugnį. Po to vienas iš rusų priėjo prie Literačio ir kaltindamas pareiškė:

– Tu – vokiečių karininkas!

Literatis mėgino įtikinti, kad jis – vengras, bet tuščiai. Rusas išvadino jį melagiu ir parodė į vokiečių bei vengrų medalius ant jo krūtinės. Literačio vyrai liudijo jo naudai, bet rusai iš naujo užtaisė ginklus.

– Fašiste, tu mirsi! – tarė vienas sovietų kareivis.

Literatis desperatiškai apsižvalgė. Išvydo aukštą vyrą, vilkintį vengrų uniformą su raudonu raiščiu ant rankovės.

– Drauge, pasakyk tiems išprotėjusiems rusams, kad visi likę esame vengrai, o ne vokiečiai!

Stebuklas, bet jis surado žmogų, kuriuo rusai patikėjo, ir buvo nugabentas netoliese į miškininko namą. Nusilpęs nuo žaizdos, Literatis išsitiesė ant lovos, po galva pasiklodamas nosinę, kad nesukruvintų užvalkalo.

Staiga pamatė iš viršaus į jį spoksantį pažįstamą veidą. Tai buvo jam smogęs „barbaras“. Rusų medicinos seseriai plaunant žaizdą, nuožmiai atrodantis sovietų kareivis nusišypsojo, padavė Literačiui du pakelius cigarečių ir entuziastingai paspaudė jam ranką.

Iš Pfefer-Vildenbrucho 70 tūkst. vyrų vokiečių liniją pasiekė vos per 700. Didžiuma likusiųjų žuvo mūšyje arba buvo nužudyti. Sovietų vadas tvirtino, jog jo vyrai į nelaisvę paėmė 30 tūkst., bet kadangi parodyti galėjo tik kelis tūkstančius, tiesiog suėmė Budos gatvėse apie 25 tūkst. civilių. Tikrosios istorijos apie belaisvių skerdynes bei gausių pranešimų apie masinius prievartavimus bei plėšikavimus Budoje užgniaužti nepavykus, žmonės kitapus Dunojaus pradėjo abejoti, ar išlaisvinimas iš tiesų yra palaima.