Kent Haruf

lapkričio 30 d., Salida, Koloradas, JAV) – amerikiečių prozininkas, jo romanų veiksmas vyksta išgalvotame Holto miestelyje.

Kent Haruf gimė Kolorado valstijoje, metodistų pastoriaus šeimoje. 1965 m. jis baigė bakalauro studijas Nebraskos Weslio universitete, o vėliau tapo dailiųjų menų (konkrečiai – kūrybinio rašymo) magistru Ajovos universitete.

Prieš tapdamas rašytoju išbandė įvairius darbus. Kolorade dirbo vištų fermoje, Vajominge - statybose, Denveryje - reabilitacinėje ligoninėje, panašų darbą susirado ir Fynikse. Ajovoje jam teko dirbti prezidentinėje bibliotekoje, vėliau Viskonsino vidurinėje mokykloje, Nebraskos bei Ilinojaus kolegijose, o anglų kalbos mokė net Turkijoje. Plati profesinė patirtis ir kelionės kone po visas Jungtines Valstijas jam vėliau padėjo sukurti įtikinamą daugiasluoksnį fikcinio Holto miestelio vaizdą. Šiaip Holtas sukurtas pagal Jumos miesto rytų Kolorade modelį. Čia Kent Haruf gyveno XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. 1984-aisiais pasirodė pirmasis jo romanas „Sujungiantis ryšys“ (angl. „The Tie That Binds“).  Rašė ne tik romanus, bet ir apsakymus, kuriuos publikavo literatūriniuose žurnaluose. Kūrybinį jo kelią lydėjo daugiau nei trisdešimt metų trukusi pedagoginė veikla – jis studentams dėstė anglų kalbą ir kūrybinio rašymo pradmenis.

1999 m. pasirodęs romanas „Giesmė“ (angl. „Plainsong“) išgarsino Kent Haruf vardą visame pasaulyje. Romanas tapo bestseleriu Jungtinėse Valstijose ir pateko tarp Nacionalinio knygų apdovanojimo finalininkų. 2014 m. Kent Haruf baigė savo paskutinį romaną „Mūsų sielos naktyje“, kuris išverstas ir į lietuvių kalbą. Knyga pasirodė tik 2015 m., jau po rašytojo mirties. 2017 m. pagal ją sukurtas filmas, kuriame vaidino Robertas Redfordas ir Jane Fonda.

Prisimindamas savo rašytojo karjerą, Kent Haruf sako dvidešimt metų rašęs kaip įmanoma intensyviau. Savo kūrybinio rašymo studentams jis visad pabrėždavo, kad šiai veiklai būtinas užsispyrimas ir atkaklus darbas. Antras dalykas - pasitikėti savo jėgomis, net kai kiti to nevertina. Pats rašytojas nemanė esąs talentingas, todėl savo „nedidelę talento ugnelę“ kaip galėdamas puoselėjo, sugrįždavo prie jos lyg „vienuolis ar šventikas“ ir niekada neleisdavo jai užgesti.