Didžiuodamasis savo kilme, J. Savickis didžiavosi savo kilme, tėvų
ūkį vadino dvaru, o pirmuosius apsakymus ir kelionių apybraižas
pasirašinėjo Rimošiaus slapyvardžiu, nes močiutė buvo bajoriškos
kilmės - kilusi iš dvarininkų Rimaševskių giminės.
Iš pradžių mokėsi Ariogaloje, gimnazijoje Kaune. Pradėjus
mokytis gimnazijoje išmoko lietuvių kalbą, namuose kalbėdavo tik
lietuviškai. Vėliau išvyko pas dėdę į maskvą, kur baigė
gimnaziją. 1911 m. Sankt Peterburge įstojo į aukštesniuosius
žemės ūkio kursus Peterburge, tačiau svajojo tapti dailininku, tad po
kelių mėnesių metė mokslus ir grįžo į Maskvą studijuoti dailės.
1913 m. įstojo į Krokuvos dailės gimnaziją. Prasidėjus karui, vėl
atsidūrė Rusijoje. 1915 m. išvyko į Kopenhagą, kur rūpinosi karo
belaisviais ir pabėgėliais lietuviais.
Jurgis Savoickis buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus, mokėjo
lenkų, rusų, prancūzų, danų ir švedų kalbas, todėl 1919 m.
Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė paskyrė Savickį valstybės atstovu
Danijoje. 1921–1923 m. jis reprezentavo Lietuvą Švedijoje,
Norvegijoje, Olandijoje, o nuo 1924 m. – Suomijoje. 1927–1930 m.
dirbo Lietuvoje Užsienio reikalų ministerijoje, tuo pat metu vadovavo
Valstybės teatrui. 1930–1937 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu
Švedijoje.
Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai pasiliko Prancūzijoje.
1936 m. įsigytame sklype prie Viduržemio jūros turėjo vilą,
„Ariogala“, kur vertėsi žemdirbyste. Negaudamas pensijos už
diplomatinę tarnybą gyveno gana sunkiai.
Savickis buvo tris kartus vedęs (žydę, danę, olandę), tačiau
paskutinius metus nugyveno vienas, kovodamas su negalia ir kęsdamas
finansinį nepriteklių. Iki gyvenimo pabaigos domėjosi Lietuva,
krimtosi dėl tautiečių politinių rietenų, susirašinėjo su Romoje
gyvenančiu Stasiu Lozoraičiu ir išeiviais Amerikoje.
Mirė nuo insulto, palaidotas Rokbriuno kapinėse, Prancūzijoje.