Jurgis Kunčinas

gruodžio 1 d., Vilnius) – lietuvių prozininkas, poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių literatų po nepriklausomybės atgavimo.

Rašytojas gimė pedagogų šeimoje - tėvas dėstė logiką, psichologiją, matematiką ir vokiečių kalbą, o mama buvo geografė. Pats Jurgis 1964–1968 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių filologiją. Pirmoji autoriaus knyga pasirodė 1977 m. Tai buvo poezijos rinktinė „Takas per girią“. Iki 1991 m. rašytojas publikavo dar keturis eilių rinkinius ir vieną apsakymų knygą „Vaizdas į mėnulį“ (1989 m.). Nepaisant to, Jurgis Kunčinas lietuvių literatūroje savo vietą pelnė būtent kaip prozininkas.

Poetinę raišką į prozinę Jurgis Kunčinas pakeitė Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Nuo to laiko bene kasmet skaitytojai sulaukdavo jo novelių ir apsakymų rinkinių, romanų, eseistikos rinktinių bei satyros knygų. 1992 m. debiutavęs romanu „Glisono kilpa“, Jurgis Kunčinas apibrėžė savo kūrybinę erdvę – tapo autoironišku pasakotoju, rekonstruojančiu sovietinių menininkų bohemos gyvenimo būdą.

Jau po metų pasirodė knyga, dėl kurios Kunčino pavardę žino kone kiekvienas. 1993 m. pasirodžiusi „Tūla“ pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją ir vis dar sulaukia pakartotinų leidimų.

Jurgio Kunčino kūryboje apstu bohemiškų vaizdų. Jo veikėjai nuolat atsiduria graudžiose ir absurdiškose istorijose, liudydami žmogaus egzistencinę dramą totalitarinėje visuomenėje. Jurgis Kunčinas paliko 23 originalias knygas, tarp kurių – šeši romanai. Jo vertimų dėka šiandien lietuviškai skaitome tokius vokiečių literatūros autorius kaip Günteris Grassas, Heinrichas Böllas ar Robertas Musilis.

Nuo 1989 m. Jurgis Kunčinas priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai, o nuo 1995 m. buvo tarptautinio PEN centro narys. Jo kūryba išversta į rusų, anglų, švedų, vokiečių ir kaimyninių šalių kalbas. 2002 m. miręs menininkas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje. Po mirties jam 2003 m. suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas, mieste veikia jo vardu pavadinta biblioteka.