Jonas Biliūnas

gruodžio 8 d., Zakopanė, Lenkija) - lietuvių prozininkas, publicistas.

Gimė pasiturinčių ūkininkų aštuonių vaikų šeimoje. 1893 m. mirė abu tėvai. Jonas Bliūnas atsisakė stoti į kunigų seminariją, todėl neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis - mokė jaunesnius vaikus, kol 1899 m. baigė Liepojos gimnaziją. Paskutinėse gimnazijos klasėse susidomėjo marksizmu, tapo aktyviu socialdemokratu. Vėliau įstojo į Dorpato (dabar – Tartu) universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. buvo pašalintas iš universiteto.

1902 m. Panevėžyje, kur tada gyveno, įsteigė socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia gyvendamas vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius.

1903 m. Biliūnas įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą. Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros - profesionaliai ruošėsi rašytojo darbui. Rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Čia parašė ir reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“.

1905 m. grįžo į Lietuvą. Jau sirgdamas džiova ir gydydamasis Lietuvoje (Rozalime, Kačerginėje, Anykščiuose) ir Lenkijoje (Zakopanėje) Biliūnas parašė brandžiausius savo kūrinius – apsakymus „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką "Liūdna pasaka".

Žmona - Julija Janulaitytė (1880–1978), dantų gydytoja.

1907 m., būdamas 28-erių, Jonas Biliūnas mirė Zakopanės sanatorijoje. Palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.