Jaroslav Hašek

Gimė mokytojo šeimoje, kuri vertėsi gana sunkiai. Kai Jaroslavui buvo 13 metų, mirė tėvas. Mokėsi pradinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje. Nuo vaikystės buvo nepastovus ir nutrūktgalvis, tačiau turėjo nuostabią atmintį ir aštrų protą. Už dalyvavimą įvairiose demonstracijose iš gimnazijos pašalintas. Motina įdarbino jį vaistinėje mokiniu, tačiau darbas jam nepatiko ir jis nutarė pakeliauti - per du metus aplankė Čekiją, Slovakiją ir Moraviją.

16-kos metų nusprendė, kad reikia mokytis ir įstojo į Prekybos akademiją, kurią po poros metų baigė. Įsidarbino banke, tačiau dėl pravaikštų buvo atleistas. 18-kos metų pradėjo rašyti nedidelius kūrinėlius laikraščiuose ir komiksų žurnaluose. Šiuose pasakojimuose, kuriuos pats vadino „humoreskomis“, negailestingai išjuokdavo visus, todėl ilgai neužsibūdavo nė viename darbe.

1909 m. Jeroslavas Hašekas įsidarbino vyr. redaktoriumi žurnale „Gyvūnijos pasaulis“ (pirmiausia todėl, kad pirmosios žmonos tėvai leistų vesti jų dukrą). Atleistas iš darbo atidarė „Kinologijos institutą“. Nuo 1912 metų vien tik rašė, kurė feljetonus, humoreskas ir satyrinius apsakymus.
 
Prasidėjus Pirmąjam pasauliniam karui karui buvo mobilizuotas į frontą. 1915 m. pateko į rusų nelaisvę. 1916 m. Hašekas įstojo į Rusijoje kuriamą Čekų korpusą. Aktyviai dalyvavo spalio revoliucijos įvykiuose, įstojo į komunistų partiją, pilietinio karo metais tarnavo Raudonosios armijos 5-ajame Rytų fronto armijos skyriuje Sibire. Spausdino feljetonus fronto laikraščiuose, kritikavo buržuaziją ir baltagvardiečius.
Pasibaigus pilietiniam karui, 1920 m. Hašekas grįžo į Prahą, kur buvo sutiktas kaip išdavikas. Trūko lėšų pragyvenimui, todėl jis nutraukė bet kokius ryšius su čekų komunistais ir užsiėmė tik kūryba.  

Dėl persirgtos Rusijoje šiltinės, sveikata vis blogėjo. Hašekas mirė 1923 m. sausio 3 d., taip ir nebaigęs visame pasaulyje jį išgarsinusio „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“.