Ingmar Bergman

Ingmar Bergman visuotinai laikomas vienu žymiausių ir įtakingiausių visų laikų kino kūrėjų, šlovę pelnęs tokiais filmais kaip „Septintasis antspaudas“, „Žemuogių pievelė“, „Komunija“ ir kt. Jis pasižymėjo įvairiapusišku kameros darbu ir fragmentišku pasakojimo stiliumi, prisidedančiais prie niūraus žmogaus vienatvės, pažeidžiamumo ir kančios vaizdavimo.

Ingmar Bergman buvo liuteronų pastoriaus sūnus ir dažnai minėdavo, kad jo vaikystės aplinka buvo svarbi jo idėjoms ir susiformavusiai pasaulėžiūrai. Didelę įtaką jo kūrybai vaikystėje padarė ir religinis menas, ypač primityvūs, bet vaizdingi Biblijos istorijų atvaizdai kaimiškose Švedijos bažnyčiose, kurie berniuką sužavėjo ir paskatino susidomėti vizualiniu idėjų, ypač blogio idėjos, kurią įkūnija velnias, pateikimu.

Bergman mokėsi Stokholmo universitete, kur studijavo meną, istoriją ir literatūrą. Čia jis pirmą kartą aistringai įsitraukė į teatro veiklą, pradėjo rašyti ir vaidinti pjesėse bei režisuoti studentų spektaklius. Savarankiška jo kaip režisieriaus karjera prasidėjo savivaldybės teatre.

Dauguma pirmųjų Bergman parašytų scenarijų arba režisuotų filmų buvo jei ne tiesiogiai autobiografiniai, tai bent jau labai susiję su problemomis, su kuriomis jis pats tuo metu susidūrė: jaunimo vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje, nesėkminga jaunuolių meilė ir karinė tarnyba.

1951-ais metais režisieriaus karjera beveik nutrūko dėl didelės ekonominės krizės Švedijoje. Tačiau 1952-ais metais jis sugrįžo su filmu „Moterys laukia“, po kurio kitais metais pasirodė „Vasara su Monika“.

Minėti filmai žymėjo jo brandžios kūrybos pradžią. Šiame etape jo kūryboje atsirado nauji bruožai. Bergmanas, dabar jau vedęs, vis grįždavo prie santuokos temos. Į ją žvelgdamas iš įvairių pusių, jis nagrinėjo, kaip du žmonės prisitaiko gyventi kartu, kokie yra jų ištikimybės ar neištikimybės motyvai, kaip jie reaguoja į vaikų atėjimą į pasaulį.

1955-ais metais režisierius sulaukė didelės tarptautinės sėkmės. Norintiems geriau pažinti šios asmenybės kūrybą, rekomenduojame įsigyti knygų, į kurias sudėti geriausi scenarijai virtę vertinga proza. Tai knygos „Žemuogių pievelė. Sekmadienio vaikas. Rudens sonata“ bei „Vilko valanda. Riksmai ir kuždesiai. Komunija. Tarytum veidrody“.