Vasaros taupadieniai! -5% papildomai su kodu: PIGU (nuolaidos sumuojasi)
Henrikas Ibsenas (norv. Henrik Ibsen; 1828 m. kovo
20 d., Skien, Norvegija - 1906 m. gegužės 23 d., Kristianija (dab.
Oslas), Norvegija) – norvegų dramaturgas, poetas, scenaristas,
režisierius.
Henrik Ibsen gimė pasiturinčioje Norvegijos
pirklių šeimoje – jo tėvai buvo kilę iš dviejų
gerbiamiausių Skieno miestelio šeimų. 1882 m.
rašytame laiške rašytojas pasakoja, kad tokia kilmė
siejo jį su visomis svarbiausiomis to krašto giminėmis.
Iš Danijos kilę Ibsenai paprastai tapdavo jūrininkais ir
kapitonais, tačiau Henriko tėvas Knudas pasirinko prekybą.
Kai Henrikui Ibsenui buvo septyneri, šeima susidūrė su
finansiniais sunkumais ir išsikraustė iš Skieno. Jie
apsigyveno Snipetorpe, kur juos priėmė pasiturintis Ibseno įbrolis
Christopheris Blomas Pausas, turtingas bankininkas ir laivų statytojas.
1844 m. penkiolikmetis Henrik Ibsen metė mokyklą Skiene,
persikėlė į nedidelį Grimstado miestelį, įsidarbino pas vaistininką
mokiniu ir ėmė rašyti dramas. Po penkių metų, sulaukęs
pilnametystės, rašytojas persikėlė į Kristianiją ir bandė
stoti į universitetą, tačiau po keleto nesėkmingų bandymų šios
minties atsisakė. Jis nusprendė visą laiką skirti rašymui.
Jo neatbaidė ir tai, kad pirmosios jo dramos nesulaukė didesnio
susidomėjimo.
Keletą metų Henrik Ibsen vadovavo Bergeno
teatrui, pastatė pusantro šimto pjesių. Jis dirbo
rašytoju, režisieriumi ir scenaristu, įgijo neįkainojamos
praktinės darbo teatre patirties. Tuo metu itin susidomėjo skandinavų
tautosaka. Tai juntama ir to meto pjesėse.
1858 m.
dramaturgas grįžo atgal į Kristianiją ir tapo Norvegijos teatro
kūrybos vadovu. Tais pačiais metais vedė Suzzaną Thoresen ir su ja
susilaukė vienintelio sūnaus Sigurdo. Šeimos finansinė padėtis
buvo sunki ir, galiausiai, Henrik Ibsen priėmė sprendimą palikti
Norvegiją. Iš pradžių persikėlė į Romą, Triestą, vėliau
gyveno Vokietijoje - Drezdene ir Miunchene.
Septintajame XIX
a. dešimtmetyje sukurti kūriniai priskiriami
„auksiniam“ Ibseno kūrybos periodui. Šio periodo
dramose mažiau dėmesio skiriama visuomenės socialinėms problemoms,
labiau juntamas psichologizmas. Garsiausios Ibseno pjesės - „Peras
Giuntas“, „Lėlių namai“ ir
„Šmėklos“.
Ibsenas pakeitė to meto
dramą ir turėjo didelės įtakos Vakarų Europos teatrui. Jis iš
teatro-pramogos, sukūrė teatrą-meną. Iš Ibseno dramų
išaugo Čechovo ir Joyce’o kūryba.