Viskam extra -5% nuolaida su kodu: PIGU (išskyrus vadovėlius ir pratybas)
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 m. kovo 18 d.,
Puziniškis, Panevėžio raj. - 1943 m. birželio 14 d.,
Panevėžys) – Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės bei
politinė veikėja.
Gabrielė Petkevičaitė gimė
inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Leonas
Petkevičius buvo baigęs Kijevo universiteto medicinos fakultetą ir
Puziniškyje vertėsi privačia gydytojo praktika.
Motina - Malvina Chodakauskaitė - buvo baigusi Vilniaus gimnaziją.
1865 m. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio ligoninės
vedėju ir persikėlė čia gyventi su savo gausia šeima -
šeimoje augo šeši vaikai. Petkevičių
šeimoje vaikai nuo mažens buvo skatinami gražiai elgtis su
tarnais, dalintis su mažiau turinčiais. Tėvas rūpinosi vaikų
auklėjimu ir mokymu, jiems buvo samdomi namų mokytojai. Labai svarbus
žmogus Gabrielės gyvenime buvo Laurynas Ivinskis. Jis mokė ją lenkų
kalbos, aritmetikos, geografijos ir Lietuvos istorijos. Netrukus po
devintojo Gabrielės gimtadienio užsikrėtusi vidurių šiltine
mirė motina – šeši vaikai liko našlaičiais.
Namų ūkį perėmė tėvo sesuo Regina. 1873 m. Petkevičaitė
įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą.
Nepaprastai griežtos mokyklos sąlygos sukėlė sunkią ligą - pradėjo
krypti stuburas. Ši liga persekiojo Gabrielę visą gyvenimą.
1876 m. Gabrielė baigė mokyklą ir tais pačiais metais įstojo mokytis
į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą,
kurią baigė, išlaikė brandos egzaminus ir gavo namų mokytojos
diplomą. Trejybės mergaičių mokykloje išryškėjo
ypatingi jos gabumai matematikai. Gabrielė norėjo toliau studijuoti
universitete, tačiau tėvas tam nepritarė ir ji grįžo į
Joniškėlį. Čia tvarkė namų ūkį, slapta savo namuose mokė
Joniškėlio valstiečių vaikus, stengėsi mokytis toliau –
1885 m. baigė Deltuvos vienmečius bitininkystės ir sodininkystės
kursus, užveisė 50 avilių bityną, parašė lietuvišką
knygelę apie bites. Iš bityno gautas pajamas skyrė neturtingiems
moksleiviams šelpti.
Petkevičių namai visada buvo
lietuvių inteligentų susibūrimo vieta, Petkevičius visada skatino
dukterį dirbti kultūrinį ir švietėjišką darbą savo
aplinkoje. 1889 m. į Gabrielės rankas pateko pirmasis "Varpo"
numeris. 1894 m. Gabrielė pati pradėjo rašyti į
„Ūkininką“. Pasirašinėjo Bitės slapyvardžiu -
ilgainiui Bitė tapo jos pavardės dalimi. Tais pačiais metais
susipažino su Pernaravos dvarelio bajoraite Jadvyga Juškyte ir
kartu įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems
moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti. Tais pačiais metais
"Varpe" pasirodė pirmoji jos apysaka "Vilkienė". Gabrielė aktyviai
dalyvavo tautiniame atgimime - rengė susitikimus, suorganizavo keliones po
Lietuvą, stengėsi susitikti ir susipažinti su žymiais žmonėmis.
Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. susipažino su Žemaite.
1899 m. Bitė kartu su kitais inteligentais suorganizavo pirmąjį
viešą lietuvišką spektaklį Palangoje (Keturakio
„Amerika pirtyje“). Abi su Juškyte padengė spektaklio
rengimo išlaidas, nes vakaro pelnas buvo numatytas skirti
„Žiburėlio“ draugijai. Matydamos lietuviško liaudies
teatro poreikius, Bitė su Žemaite ėmėsi kartu rašyti dramos
kūrinius, Slapyvardžiu Dvi Moteri jos parašė pjeses ir komedijas:
„Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save
gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.
1901 m. Petkevičiai iš Joniškėlio persikėlė į
savo dvarą Puziniškyje.
1905 m. Gabrielė Petkevičaitės
dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, 1907 m. pirmininkavo steigiamajame
Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime. Moterų judėjimas buvo viena
iš Petkevičaitės veiklos sričių. Rašytoja dalyvavo
daugelyje Lietuvos, Rusijos, tarptautinių moterų forumų. Gyvenant
Puziniškyje, Petkevičaitei teko rūpintis ir pašlijusiais
dvarelio reikalais, namo statyba, padėti tėvui slaugyti ligonius,
ruošti vaistus.
1909 m. mirus rašytojos tėvui,
dvarelis atiteko broliui Leonui, ir Bitė išvyko gyventi į Vilnių.
Vilniuje dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“
redakcijoje, redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio
laikraštį moterims „Žibutė“, skaitė paskaitas
Vilniaus visuomenei.
Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui
rašytoja apsistojo Puziniškyje. Čia mokė kaimo vaikus,
įsteigė švietimo kursus suaugusiems. Baigusi medicinos
felčerių kursus Panevėžyje, gydė apylinkės žmones, rašė
„Karo meto dienoraštį“.
1919 m. pradėjo
dirbti Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, kur dėstė lietuvių,
vokiečių kalbas, Lietuvos ir visuotinę istoriją, pasaulinės
literatūros istoriją.
1920 m. Bitė buvo išrinkta į
Steigiamąjį Lietuvos seimą, jai teko garbė atidaryti seimą. Dirbo
įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo
savivaldybių ir moterų judėjimo veikloje. Tais pačiais metais
dalyvavo Ženevoje vykusiame tarptautiniame moterų kongrese.
Didelis
pamokų krūvis, visuomeninė veikla alino rašytojos sveikatą.
1924 m. Petkevičaitė išvyko gydytis į Prancūziją. Grįžusi
gavo direktoriaus Jono Yčo pasiūlymą pasitraukti iš mokytojos
pareigų.
1925 metais persikėlė gyventi į Puziniškį,
tačiau dėl nepalankių gyvenimo sąlygų grįžo į Panevėžį.
1927 m. jau visam laikui apsistojo Panevėžyje ir gyveno iš
Lietuvos seimo paskirtos pensijos bei kitų kultūros žmonių paramos.
Dalyvavo visuomeniniame gyvenime, rašė, bendravo su jaunimu.
Retkarčiais skaitydavo paskaitas Panevėžio liaudies universitete.
Gyvenimo pabaigoje parašė didžiausios apimties prozos veikalą
– dviejų dalių romaną "Ad Astra".
1929 m. apdovanota
Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, o
1936 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo
laipsnio ordinu.
Mirė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1943
metais birželio 14 dieną. Palaidota Panevėžio kapinėse.