Emmanuel Levinas

Levino tėvai saugojo žydų tradicijas ir mokė vaikus hebrajų kalbos. Kaune Emmanuelis lankė pradžios mokyklą. Vėliau šeima persikraustė į Charkovą, kur būsimasis filosofas pradėjo mokytis licėjuje. 1920 metais Levinų šeima sugrįžo į Lietuvą.

Po trejų metų septyniolikmetis Emmanuelis išvyko į Prancūziją studijuoti filosofijos Strasbūro universitete. Vėliau, 1928-1929 metais, Vokietijoje Freiburgo universitete mokėsi pas filosofijos gigantus Edmundą Husserlį ir Martiną Heideggerį. Labiausiai domėjosi fenomenologija ir egzistencializmu, 1930 m. apgynė daktaro disertaciją apie Husserlio filosofiją. Tais pačiais metais persikėlė gyventi į Paryžių ir gavo Prancūzijos pilietybę.

1939 m. mobilizuotas į armiją kaip rusų-vokiečių vertėjas, 1940 m. paimtas į nelaisvę ir iki 1945 m. kalintas belaisvių stovykloje. Išlaisvintas Levinas oficialiai spaudoję prisiekė niekada nekelti kojos į Vokietijos žemę.

Visa jo šeima - abu
tėvai ir du broliai - likę Lietuvoje buvo nužudyti.

Jo žmoną Raisą su dukrele Simona nuo mirties išgelbėjo, slėpė, maitino ir globojo katalikės
seserys vienuolės iš Orleano.

Po karo Levinas dirbo Visuotinės izraelitų asociacijos mokyklinės veiklos administracijoje, vėliau – šios Asociacijos mokyklos direktoriumi, dėstė filosofiją Jean Val kolegijoje. 1961 m. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Vėliau, nuo 1964 m., profesoriavo Poitiers universitete (1961 m.), Nanterre universitete (nuo 1967 m.) ir Sorbonos universitete (nuo 1973 m.).

1976 metais išėjo į pensiją, tapo Sorbonos universiteto garbės profesoriumi, prancūzų kalba rašė ir leido knygas.