Emile Zola

rugsėjo 29 d., Paryžius, Prancūzija) – prancūzų romanistas, dramaturgas, meno kritikas, publicistas.

Emile Zola tėvas - Francois Zola, Venecijoje gimęs inžinierius, motina - prancūzė Emilie Aubert. Emile vaikystė prabėgo Provanse, čia jis lankė mokyklą. Kai Emile buvo septyneri, mirė tėvas. Našle likusi motina 1958 m. persikėlė gyventi į Paryžių. Paryžiuje Zola mokėsi licėjuje. Motina norėjo, kad sūnus studijuotų teisę.

Iš pradžių Emile Zola dirbo pirklio kontoroje, knygų parduotuvėje, vėliau, nuo 1862 m., įsidarbino „Hachette“ leidykloje. Čia dirbo beveik ketverius metus. Įvairiuose laikraščiuose skelbė literatūros apžvalgas, politines aktualijas nagrinėjančius straipsnius.

1864 m. pasirodė debiutinis jo apsakymų rinkinys „Contes à Ninon“, o 1865 m. - pirmasis romanas „La Confession de Claude“. Romanas buvo autobiografinis ir gana skandalingai sutiktas.

1868 m. Zola nusprendė parašyti ciklą romanų, kuris pasakotų vienos šeimos kelių kartų gyvenimo istoriją. „Les Rougon-Macquart“ ciklą rašytojas kūrė beveik 20 metų. Tai - garsiausias Emilie Zola kūrinys.
Pirmieji ciklo romanai buvo sutikti gana santūriai, tačiau 1877 m. pasirodęs septintas tomas „L'Assommoir“ išgarsino rašytoją ir pelnė jam ne tik šlovę, bet ir finansinį stabilumą. Meudon, netoli Paryžiaus, jis įsigijo namą. Vėliau ciklo romanų skaitytojai laukė su nekantrumu, apie juos buvo kabama, jie buvo kritikuojami, jais buvo žavimasi. Iš viso Zola parašė 20 „Les Rougon-Macquart“ ciklo romanų. Emile Zola vardas atsidūrė greta prancūzų literatūros žvaigždės Victor Hugo.

Paskutiniais gyvenimo metais Zola kūrė dar du romanų ciklus: „Les Trois Villes“ ir „Les Quatre Évangiles“.

1865 m. jis sutiko būsimą savo žmoną Eleonore-Alexandrine Meley, kurią po penkerių metų vedė. 1888 m. rašytojas susidomėjo fotografija ir tapo profesionaliu fotografu. Tuo metu prasidėjo ir Zola romanas su tarnaite Jeanne Rozerot, kuri jam pagimdė du vaikus. Išaiškėjus, kad vyras buvo neištikimas, Zola santuoka atsidūrė ant skyrybų slenksčio, tačiau ją pavyko išsaugoti.

Emile Zola netikėtai mirė 1902 m. apsinuodijęs smalkėmis. Tada jis buvo ne tik vienas populiariausių rašytojų Europoje, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, pasisakantis už teisingumą, ginantis nuskriaustuosius. Rašytojas palaidotas Panteone, kur ilsisi šalia Voltaire’o, Jean-Jacques’o Rousseau ir Victoro Hugo.