Donata Kontenienė

Donata Kontenienė pasakoja, kad reikšti mintis raštu bandė dar mokykloje – kūrė rašinius, dalyvavo įvairiuose rašinių konkursuose, nors lietuvių kalba nebuvo mėgstamiausia pamoka. Ji mieliau lankė dailės, istorijos ir geografijos pamokas. Sulaukus paauglystės rašymui nebeliko laiko, ir kuriam laikui šį vaikystės pomėgį užmiršo.

Donata prisimena, kad kai tėvai nupirko jai pirmąjį kompiuterį, ji vėl bandė rašyti, bet tai pirmiausia buvo impulsas saviraiškai, o ne sąmoninga veikla, kurią turėtų vainikuoti romanas. Šiandien Donata teigia, kad ana paauglė Donata tikrai nepatikėtų, kad kada nors parašys knygą – nedaug skaitydavusi mergina tokių svajonių nė nepuoselėjo.

Donata Kontenienė sako, kad visos jos pasakojamos istorijos gyvena jos viduje. Ji nemėgsta planuoti, kurti knygos struktūros, rašytis pastabų, daryti santraukų. Ji teigia žinanti savo pasakojimo pradžią ir pabaigą, o pagauta įkvėpimo sujungia šiuos taškus į istoriją. Iš prigimties būdama „pelėda“ sako, kad troškimas kurti ją dažniausiai aplanko sutemus – tada ji ima rašyti.

Donatos teigimu, sunkiausia atiduoti knygą artimųjų teismui. Didžiausia kritike pasirodė besanti mama - ji turi mėgstamiausią savo dukros knygą. Tai „Septynetas. Ar meilė gali išlaisvinti iš praeities nuodėmių“. Labiausiai kūrėją palaiko brolio žmona. Ji net peržiūri būsimos knygos rankraštį ir pateikia vertingų pastabų.

Donata Kontenienė teigia niekada nesvarsčiusi savo kūrinių pasirašinėti slapyvardžiu. Ji sako neturinti ko slėpti ir drąsiai galinti atsakyti už kiekvieną savo žodį, mintį ar vaizdinį. Jos romanai dažnai lyginami su garsiąja E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ serija, tačiau rašytoja teigia nematanti tiesioginės paralelės tarp savo ir amerikietės kūrinių.

2017 m. moteris prasitarė rašanti naują knygą. Anot Donatos Kontenienės, ją įkvėpimas rašyti pagauna rudenį, kai ilgėja vakarai, o po darbo dienos šeimos įmonėje nesinori nieko kita, kaip tik pasinerti į savo fantazijų pasaulį. Šiemet skaitytojus pasieks jau ketvirtoji rašytojos knyga.