Donaldas Kajokas

Donaldas Kajokas mokėsi dabartiniame Lietuvos sporto universitete ir baigęs studijas dirbo treneriu. Vėliau – Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo institute, nuo 1989-ųjų metų kultūrinio leidinio „Nemunas“ redakcijoje. Ilgą laiką autorius užėmė vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas.

Už savo kūrybą Donaldas Kajokas buvo įvertintas daugybe premijų. 1992-ais metais jam įteiktas Salomėjos Nėries prizas, 1995-ais metais poetas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Taip pat jis pagerbtas Lietuvos rašytojų sąjungos, almanacho „Varpai“, Kauno miesto savivaldybės, Liudo Dovydėno, Baltijos Asamblėjos, Bernardo Brazdžionio, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Jono Aisčio literatūros, meno ir kultūros premijomis bei kitais prizais.

1999-ais metais Donaldas Kajokas įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Poeto, prozininko darbai verčiami į užsienio kalbas, įtraukti į mokykline programą, puikiai vertinami kritikų ir turi daugybę gerbėjų.

Debiutinė autoriaus poezijos knyga – „Žeme kaip viršūnėmis“, išleista 1980-ais metais. Vėliau kas keli metai pasirodė po naują rinktinę. Tai „Lapkritis veidrodyje“, „Tylinčiojo aidas“, „Žuvusi avis“, „Drabužėliais baltais“, „Meditacijos“, „Mirti reikia rudenį“, „Karvedys pavargo nugalėti“, „Kurčiam asiliukui“, „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, „Poezija, o gal ne ji“ ir kitos.

Donaldas Kajokas rašo ne vien poeziją, taip pat jis yra išleidęs esė rinkinių: „Komentarai“, „Dykinėjimai“ bei „Lapės gaudymas“. Autorius per žaismingus pokalbius, miniatiūras ir pastebėjimus sugeba perteikti žavingas gyvenimo akimirkas.

Gerbėjus turėtų sudominti ir romanai, kuriuos siūlome įsigyti internetu. Debiutiniame romane „Kazašas“ pinasi tikrovė ir sapnai, persipina kelios siužetinės linijos, tekstas kaitina vaizduotę.

Romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ išryškina autoriaus kūrybos bruožus. Čia apčiuopiami ir poezijai būdingi motyvai, ir nepaprastas talentas netikėtais istorijos vingiais drumsti skaitytojų mintis.

Dar vienas Donaldo Kajoko romanas „Skudurėlių šventė“ narplioja vidines žmogaus būsenas. Aprašyme teigiama, kad tai kūrinys apie dviejų vyrų mirtį ir jų kelionę iš šio pasaulio. Visi trys minėti romanai sudaro trilogiją.

Autorius tiek savo poezijoje, tiek prozoje kalba apie trapų akimirkos grožį, gyvenimo prasmę, nevengia filosofinių idėjų.