Šarlotė Brontė (Charlotte Bronte)

Šarlotės ir jos dviejų seserų (taip pat rašytojų) Anne ir Emily gyvenimas nuo pat vaikystės buvo skurdus ir nelengvas. Dar dvi seserys Maria ir Elizabeth gana anksti mirė nuo tuberkuliozės. Nuo tos pačios ligos vėliau mirė ir Šarlotės brolis Branwell.

Šarlotė mokėsi našlaičių prieglaudoje (kurią ji aprašė romane „Džeinė Eir“), o vėliau dirbo guvernante ir mokytoja.

Šarlotės Brontė romanai lyginami su Charles Dickens'o, Williamo Tekerėjaus ir Elizabeth Gaskell romanais ir laikomi geriausiais pirmosios XIX a. pusės anglų realizmo kūriniais.
Savo knygose ji vaizdavo visuomenės gyvenimą ir jį kritikavo. Jos pirmasis romanas „Profesorius“ išleistas tik po jos mirties.

Garsiausias romanas „Džeinė Eir“, pasirodęs 1847 m., autobiografiškiausias rašytojos romanas, susijęs su pačios rašytojos išgyvenimais. Tai ir viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje. Romanas daug kartų ekranizuotas.
1948 m. pasirodė romanas „Shirley“. Tai pasakojimas apie luditus - Anglijos darbininkus ir trobelninkus, kurie nesuprato, kad tikrieji darbininkų klasės priešai yra kapitalistai ir aristokratai. Prasidėjus pramonės mechanizacijai jie ėmė naikinti mašinas ir pramonės įmonių įrengimus, laikydami juos mažo atlyginimo ir bedarbystės priežastimi. Paskutinis romanas „Villette“ pasirodė 1853 m.

1854 m. birželį Šarlotė susituokė su tėvo padėjėju Arturu Belu Nikolsu ir pradėjo lauktis. Dėl nėštumo jos sveikata smarkiai pablogėjo, ji buvo labai silpna, ją nuolat pykindavo. Šarlotė kartu su negimusiu savo kūdikiu mirė 1855 m. kovo 31 d., būdama 38 metų amžiaus. Jos mirties liudijime nurodyta, kad mirtį sukėlė džiova, tačiau daugelis biografų mano, kad ji mirė nuo dehidratacijos ir maistinių medžiagų trūkumo dėl rytinio šleikštulio sukelto nesiliaujančio vėmimo. Taip pat spėjama, kad galbūt ji užsikrėtė šiltine nuo tarnaitės Tabitos Akordi, kuri mirė prieš ją. Šarlotė palaidota šeimos kriptoje šv. Mykolo ir visų angelų bažnyčioje Hovorte, Vakarų Jorkšyre (Anglijoje).