Žymiausias japonų rašytojo Osamu Dazai „romanas apie save“ arba žmogaus kelias į savidestrukciją

Viena didžiausių pastarojo metų verstinės literatūros naujienų – Lietuvos knygynus neseniai pasiekęs Tekančios Saulės šalies rašytojo Osamu Dazai kūrinys „Netekęs teisės būti žmogumi“. Romanas – kartais vadinamas ir apysaka – jau seniai tapo Japonijos literatūros klasika, o šiandien vėl fenomenaliai atgimsta užsienio šalyse. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Saulė Budrytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Osamu Dazai (tikras vardas Shūji Tsushima; 1909–1948) laikomas vienu svarbiausių ir labiausiai intriguojančių XX a. japonų rašytojų, kritikų ypač vertinamas dėl vadinamojo „romano apie save“ – autobiografinio – žanro kūrinių. Du žymiausi jo darbai, parašyti prieš pat autoriaus mirtį netrukus po Antrojo pasaulinio karo – „Besileidžianti saulė“ ir „Netekęs teisės būti žmogumi“ literatūros kritikoje dažnai interpretuojami kaip alegorija į to meto Japonijos visuomenės būseną, vyravusias savidestrukcines nuotaikas ir visuotiną beprasmybės jausmą pasibaigus karui.

Kone visoje O. Dazai autobiografinėje kūryboje dominuoja pasikartojantis naratyvas – savižudybė ir pasakojimas, koks kelias buvo nueitas iki jos. Romane „Netekęs teisės būti žmogumi“ autorius įtikinamiausiai perteikė savo pasaulėvaizdį, persmelktą hiperbolizuoto beviltiškumo. Šis motyvas vyravo ir rašytojo gyvenime – O. Dazai keturis kartus nesėkmingai bandė nusižudyti, o penktas bandymas 1948 m. jam buvo lemtingas: rašytojas nusiskandino drauge su savo tuomete meiluže Tomie Yamazaki.

O. Dazai kūrybai didelę įtaką padarė Fiodoro Dostojevskio darbai bei tokių Japonijos autorių kaip Riūnosuke Akutagava bei Murasaki Šikibu kūryba.

Romanas „Netekęs teisės būti žmogumi“ įtrauktas į Japonijos literatūros aukso fondą. Šiame kūrinyje autorius su tamsia ironija aprašo pagrindinio veikėjo nuopuolį – įnikęs į alkoholį šis pamažu praranda žmogaus statusą modernėjančioje to meto japonų visuomenėje. Jo istorija pradedama pasakoti iš neutralaus stebėtojo perspektyvos, kai šis visiškai atsitiktinai suranda tris pagrindinio kūrinio veikėjo – Jodzo Oba – fotografijas iš skirtingų jo gyvenimo etapų ir yra sukrėstas to, kas atsispindi nuotraukose įamžintos personos veide.

Osamu Dazai romanas „Netekęs teisės būti žmogumi“. „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos“ nuotr.

Kartu su fotografijomis randamos ir trys užrašų knygos, kuriose jau pats Jodzo pasakoja savo tragišką gyvenimo istoriją – pradedant nuo vaikystės, kai šis nepajėgia perprasti visuomenės elgesio normų, reikalingų norint užmegzti santykius su kitais žmonėmis. Vėliau, jau bręsdamas, Jodzo prisiima juokdario vaidmenį ir geba palaikyti netikrus santykius, kurie jį pamažu veda prie savidestrukcijos. Galiausiai Jodzo yra uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir pripažįstamas „netinkamu“ žmonių visuomenei, kitaip tariant – „netenka teisės būti žmogumi“. Visgi, kad ir kaip būtų ironiška, finaliniame epizode netekusysis „žmogaus“ statuso ūmai įgyja naują – šventojo – reputaciją.

Pagal O. Dazai darbus yra sukurti keli filmai. 2009 m. pasirodė „Pandoros skrynios“ bei „Vijono žmonos“ filmų ekranizacijos, o 2019 m. – filmo „Netekęs teisės būti žmogumi“ ekranizacija. O. Dazai, kaip personažas, taip pat sutinkamas japoniškoje animacijoje bei komiksų kultūroje.

Kūriny, pavadintame „Paklydę Bungo šunys“ pasakojama apie ypatingų galių turinčių asmenų agentūrą, kurių pagrindinių veikėjų vardai sutampa su realiais Japonijos bei užsienio rašytojų vardais. Tarp jų yra ir Osamu Dazai personažas.

Tekančios Saulės šalyje yra ne vienas objektas, skirtas O. Dazai atminimui. Aomori prefektūroje yra pastatyta „Cugaru“ memorialinė salė (kurioje galima išvysti rašytojo nuotraukas bei literatūrinę medžiagą apie jo knygą „Cugaru“, pirmąkart išgrasinusią rašytoją Japonijos mastu.) Apie autoriaus gyvenimą taip pat primena ir Cušimų šeimos namas, kuriame galima pamatyti O. Dazai naudotas rašymo priemones, perskaityti jo asmeninius laiškus bei rankraščius.

Rašytojo amžinojo poilsio vieta – Tokijo Dzenrin šventykla.