Žmogaus tapatumo paieškos: tautų ir kultūrų susidūrimai Antro Pasaulinio karo įkarštyje. Knygos ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato Johno Winglapo knygą „Tapatybės kryžkelėje. Tarp vokiškumo ir lietuvybės 1932–1940 m.“ J. Winglapas – iš Klaipėdos krašto kilusio Eriko Pempės slapyvardis. Knygoje jis trečiuoju asmeniu, Egono Zylės vardu, pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje svarbūs politiniai įvykiai susipina su paprasto jaunuolio išgyvenimais, tapatybės paieškomis, siekiu atrasti vietą etninių ir kultūrinių prieštaravimų draskomame pasaulyje, ne visada svetingame „pašaliečiui“.

Gimęs Pagėgiuose gyvenančių lietuvių kilmės tėvų šeimoje, bet auklėtas vokiečiu, 1923 m., kai Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai, atsiduria tautinės tapatybės paieškų kryžkelėje ir turi pasirinkti: vokietis jis ar lietuvis?

Pasirinkęs lojalumą Klaipėdos kraštą pradėjusiai valdyti Lietuvai, pripažinęs pirminį tėviškės ir savo paties kilmės lietuviškumą, atsispindintį lietuviškuose vietovardžiuose ir gyventojų pavardėse, tuo pat metu autorius nesirengia visiškai išsižadėti vokiečių kultūros įtakotos mažlietuviškos savimonės, todėl susiduria su rimtais iššūkiais. Jis tarsi tampa svetimas tarp savų, savotiška „balta“ varna ir Mažosios Lietuvos vokiečių, ir didlietuvių visuomenėse.

Po to, kai pagrindinis knygos herojus pasirinko mokslus Klaipėdos lietuviškoje švietimo įstaigoje, vietos vokiečiai pradėjo jo šalintis ir laikyti vos ne Vokietijos išdaviku, o dalis lietuvių – lojalumo stokojančiu, keista tarme kalbančiu „memelenderiu“.

Kiekviena pusė reikalavo ištikimybės įrodymų, ir tai nedviprasmiškai justi knygos herojų žodžiuose. Vieni tvirtino, kad Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai – laikinas nesusipratimas, kuris netrukus būsiąs pašalintas, kiti, motyvuodami „kultūrine kova“, reikalavo galutinai nutraukti ryšius su vokiečiais, net jei jie buvo vaikystės bičiuliai.

Kritikuodamas Vokietijoje kylantį nacizmą, autorius nesižavi ir lietuvių tautininkų partijos politika. Jo manymu, bet kuri valstybė neturėtų trukdyti žmogui rinktis. Jo devizas – „Gyvenk pats ir leisk gyventi kitam“.

Knygoje J. Winglapas (E. Pempė) vaizdingai aprašo savo virsmą, abejones dėl vienokių ar kitokių pasirinkimų, mokslus, darbą fizinės kultūros mokytoju, studijas Austrijoje ir Švedijoje, savo fizinio lavinimo paskirties vizijas. Įvykiai rutuliojasi sudėtingu Lietuvai laikotarpiu: tarpukaris, Hitlerio apsilankymas Klaipėdoje ir miesto atplėšimas 1939 m. kovą, 1940-ųjų sovietų okupacija.

1944 m. sovietams įsiveržus į Lietuvą, autoriui pavyksta su šeima pasitraukti į Vokietiją, o iš ten persikelti į JAV ir pradėti naują gyvenimą. Tik ten, naujuose namuose, kur niekam neįdomi tavo kilmė, autorius pagaliau pasijuto įveikęs tapatybės kryžkelę.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

{{book_block|tapatybes-kryzkeleje-tarp-vokiskumo-ir-lietuvybes-1932-1940-m-john-winglap}

Abiejose gatvės pusėse susidariusi milžiniška minia stūmė Egoną į priekį, link Liepojos gatvės. Jis norėjo pasiekti Turgaus aikštę, kaip ir visi kiti. Po vienuolikos. Labai šilta, nors dabar 1939 m. kovo 23-ioji.

Visi susibūrė tik vieno ‒ pamatyti fiurerį. Egonas troško išvysti Hitlerį, viso šio sujudimo kaltininką, turintį pasirodyti lygiai 12 val. miesto teatro balkone. Egonas stabtelėjo tarpduryje pasiklausyti naujutėlėmis uniformomis vilkinčių Hitlerjugendo narių. „Jie vadovaujasi savo pačių taisyklėmis, – pagalvojo. – Visi nepriekaištingai ištreniruoti. Turbūt per sieną atkako traukiniais.“

– Žengte marš! ‒ sušuko prakaituotas, nekantrus vyras iš SA, įsispraudęs į jam per siaurą uniformą. – Hande aus dem Taschen! Ištraukt rankas iš kišenių! – suriko jis vėl kažkam, stovinčiam priešais. „O ką tavo paties rankos veikia kišenėse?“ – pagalvojo Egonas.

Judėdamas kartu su nekantria minia jis pastebėjo, kad kas antrame, kai kur kas trečiame antrojo aukšto lange pasirodydavo veidai, nužvelgiantys minią kitoje gatvės pusėje. Keliuose didesniuose languose buvo galima pamatyti figūras, vilkinčias civiliais drabužiais. „Jie tikrai meistriškai valdo minią.“

Priėjus tiltą per Danės upę, Egonas buvo priverstas sustoti, nes žmonių vis daugėjo.

– Eikite! ‒ šaukė reguliuotojai, kurių balsai aidėjo per visą gatvę.

Štai ir Turgaus aikštė. Už virvėmis apjuosto perimetro kone sausakimša. Čia kalbės Hitleris. Iš visų langų žvelgė veidai be jokios išraiškos. Egonas dairėsi, kur pasilypėti, kad geriau matytų. Atsistojo prie moters, kurią pažinojo mokydamasis. „Martai jau turbūt beveik trisdešimt, – pagalvojo. – Ji vis tiek atrodo patraukliai, vilkėdama bavarišką suknelę su trumpa siuvinėta liemene.“

Minia abiejose pusėse sustojo kaip įbesta. Beveik visą gatvės vidurį užėmė žygiuojantys kareiviai. Hitlerjugendas, rudmarškiniai SA, juodmarškiniai SS. „Negali būti, – mąstė Egonas, – kad visi jie suvažiavo iš Memelando. Tikriausiai atvyko iš kitur.“

J. Winglapo knygos „Tapatybės kryžkelėje. Tarp vokiškumo ir lietuvybės 1932–1940 m.“ iliustracija. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Siena su Vokietija buvo atidaryta nuo ankstyvo ryto. Virvėmis aptverto ploto viduje orkestras grojo maršus. Jau vidurdienis, laukti liko nebedaug. Vis garsėjantys šūksniai sklido iš visų pakampių. „Turbūt tuoj pasirodys Hitleris“. „Sieg Heil! Tegyvuoja pergalė!“ „Wir danken unserem Fuhrer! Dėkojame mūsų fiureriui!“ – tarsi pagal nematomą komandą nuskambėdavo kas dvi tris minutes. Visų rankos pakilo į viršų.

Štai ir jis, Hitleris, stovi savo šarvuotame automobilyje, važiuojančiame gatvės viduriu. Iš šonų šiek tiek atsilikę jį lydi dar du automobiliai. Juodas, rudas, kariškai pilkas ‒ visi keturviečiai. Hitlerio kairė ranka padėta ant priekinio stiklo briaunos, dešinė saliutuoja. Fiureris nesišypso, nemojuoja miniai.

„Puikiai surepetuota vado laikysena“, – mąstė Egonas.

Nesuprato tik vieno: kodėl Hitlerio kepurė taip užtraukta ant akių. Atrodė, dėl jos fiureris užverčia galvą, kad geriau matytų minią. „Tikriausiai taip ir turi būti. Matyt, po Hitlerio rudos kepurės medžiaga įtaisyta plieninė kaktos apsauga. Jam rodytis viešumoje gali būti pavojinga. Štai kodėl netoliese esant fiureriui draudžiama laikyti rankas kišenėse.“ Egono mintis šiurkščiai nutraukė kažkieno šūksnis:

– Laikykit rankas iškėlę!

Šalimais stovintis vyras piktai pagriebė Egoną už dešinės rankos ir ją pakėlė.

– Viskas gerai, laikau, ‒ šyptelėjo jam Egonas.

Hitleris važiavo lėtai. „Sieg Heil!“ ir „Dėkojame mūsų fiureriui!“ choras tilo. Iš pradžių Egonas bandė stumtis į priekį, bet galiausiai nejausdamas jokio entuziazmo pasislinko atgal. Veiksmas balkone jau buvo prasidėjęs. Hitleris kalbėjo kapotai, su pauzėmis, per kurias masės galėjo skanduoti „Dėkojame mūsų fiureriui“. Labiausiai Egono dėmesį atkreipė tai, kad Hitleris niekada nevartojo žodžio „mes“, visada tik „aš“. „Tikriausiai tai absoliutaus lyderio savybė“, – susimąstė jis.

Po to nuskambėjo Vokietijos himnas ir Horsto Veselio daina. Egono ranka pareigingai iškelta, aplinkinių reakcija – nuspėjama. Himną jis mokėjo puikiai, išmoko dar pradinėje mokykloje. Horsto Veselio dainos melodija buvo primityvi.

(…)

Giruliai, arba Fiorsterai (vok. Försterei), priklausomai nuo to, lietuviškai vadinti ar vokiškai, buvo vos už penkiolikos minučių kelio traukiniu nuo Klaipėdos stoties. Viržynai, netoliese gražus paplūdimys, plati ir rami gatvė. Žiemą čia buvo miegamasis rajonas, o vasarą ‒ kurortas.

Egonas stabtelėjo prie sodelio vartų, kur nuomojosi kambarį. Kitapus gatvės stūksojo pono Bertulio namas, apkaltas vis dar naujai nubeicuotomis dailylentėmis. Vienas geresnių namų visoje apylinkėje.

– Sveiki, ‒ pasisveikino Egonas lietuviškai.

– Heil Hitler! ‒ atsakė Bertulis.

Egonas apstulbo. Bertulis buvo žinomas žmogus, vadovavęs Klaipėdos vyrų ir mišriems chorams. Šie chorai stengėsi išsaugoti lietuvišką kultūrą, dainas, kalbą.

– Žadi čia ir likti? ‒ paklausė Bertulis.

– Dar nežinau. Šiandien gatvėse nemačiau nė vieno lietuvio.

– Mes klausėmės Hitlerio kalbos namuose.

Bertulis vis dar žvelgė į Egoną gana atsargiai.

J. Winglapo knygos „Tapatybės kryžkelėje. Tarp vokiškumo ir lietuvybės 1932–1940 m.“ iliustracija. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

(…)

Masinė isterija geba palaužti logiškai mąstantį žmogų, jis pajunta laimę, troškimą elgtis kaip minia. Egonas vėl prisiminė Martą, pakelta ranka sveikinančią Hitlerį, o paskui įsispoksojo į suomių bėgiko Paavo Nurmi, keturis kartus iš eilės olimpinių žaidynių nugalėtojo, nuotrauką, kabančią ant sienos. Žmonių minioje Egonas nesijautė jaukiai. Nesvarbu, kraštiečių ar svetimšalių. Atsivertė dienoraštį, kurį pradėjo rašyti būdamas šešiolikos.

„1939 m. kovo 23 d. Šį ketvirtadienį tikriausiai atsiminsiu amžinai. Aštuntą valandą surengtas skubus susirinkimas, kuriame dalyvavo direktorius dr. Trukanas ir maždaug 20 mokytojų. Praeitą naktį Klaipėdos kraštas, tenkinant vokiečių ultimatumą, atiduotas Vokietijai. Buvome sutarę, kad vyriausių klasių moksleiviai mokslus baigs dviem savaitėmis anksčiau. Pavardėmis šaukėme vieną po kito, vertinome, tvirtinome. Prieš pat devynias su trenksmu atsidarė durys, pasipylė garsūs keiksmai. „Raus, raus ihr Shweine! Lauk, kiaulės!“ – klykė įsibrovėlių vadas.

Tiems, kurie kilo nuo kėdžių per lėtai, jos buvo išspirtos iš po sėdynių. Bandžiau pagriebti odinį krepšį su „Zeiss“ firmos fotoaparatu. „Kamera liks čia“, – įsakmiai sulojo įsibrovėlis. Mėginome išeiti tvarkingai, tačiau stumdymų neišvengėme. „Mes juk einam!“ – sušukau. Kažkas trenkė man kumščiu. Storapilvis rudmarškinis stumtelėjo dar kartą, ranka grabinėdamas ginklo dėklą. Vos loštelėjus atgal, į krūtinę vėl smogė kumštis. Klupinėdamas ėjau kartu su kitais.

Mokyklos kiemelyje dr. Trukanui pasisiūliau pamėginti gauti paliktų daiktų sąrašą, kad vėliau galėtume juos atgauti. Priešais mokyklą stovintis sargybinis, Vermachto kareivis, nurodė eiti į viešbutį „Viktoria“ pas tokį ir tokį kapitoną. 10.30 val. grįžau su dokumentu, leidžiančiu grįžti į mokyklą ir atsiimti daiktus. Surūgęs rudmarškinis sekė iš paskos.

Savo krepšį radau, bet fotoaparato jame nebebuvo. Biologijos mokytojo fotoaparatas taip pat dingęs. Odinio krepšio siūlės išdraskytos, kitų – taip pat. Dar pasigedau amerikietiškų sportinių batelių ir sportinės aprangos, liko tik rankšluostis. Išėjome tylomis. Panašu, kad buvome „legaliai“ apiplėšti.