Žiaurus, itin gerai parašytas trileris, kuriame rasite tiek siaubo, tiek nenuspėjamų mįslių

Pernai metais Ahnhem ir jo „Beveidės aukos“ buvo visiškas mano atradimas. Detektyvas toks geras ir taip kokybiškai, apgalvotai ir talentingai parašytas, kad paliko mane be žado. Aš skaitau krūvas trilerių ir krūvas detektyvų, tad mane nustebinti tikrai sunku. Palyginti turiu su kuo, dažnai prie leidinių priakabiauju, sakydama, kad tą jau skaičiau, tas atsikartoja, tą nuspėjau… O čia – skaičiau be žado, be atsitraukimo ir be noro užbaigti.  Kai pamačiau, kad „Baltos lankos“ leis antrą rašytojo knygą – spygavau iš laimės. O kai pamačiau, kad jis dar ir į mugę atvyksta – meldžiausi, kad tomis dienomis turėčiau sveikatėlės iki šventės nukakti.

Antroje dalyje vėl sutinkame jau pažintą tyrėją Fabianą Riską, kovojantį ne tik su nusikaltėliais, bet ir su šeimą ištikusia krize. Besistengdamas derinti pavyzdingo policininko, gero sutuoktinio ir atsakingo tėvo pareigas, Fabianas jau ima nuvargti. O čia dar mįslinga dingimo byla, kurioje dingusysis ne kas kitas, o Švedijos teisingumo ministras. Tuo pat metu Kopenhagos policija tiria dar šiurpesnį nusikaltimą – namuose randamas itin sudarkytas moters kūnas, o jos vyras – žinomas televizijos veidas – dingęs kaip į vandenį. Nusikaltimą tirianti Dunja netiki, kad tai vyro darbas, imasi kapstyti giliau ir atsiduria Švedijoje, kur jos ir Fabiano tyrimai vėl susikerta.

Labai sunku kažkaip įdomiau pateikti siužetą, mat atskleisti jo detales ir sugadinti jūsų skaitymo malonumą labai lengva. Čia tiek daug netikėtumų ir staigių pokyčių, kad vienas žodis ir atimsiu džiaugsmą iš jūsų. Kas nepasikeitė nuo pirmos knygos, tai autoriaus šaltakraujiškumas. Be jokių pagražinimų jis aprašinėja visas itin, ITIN žiaurias nusikaltimų scenas, negaili kruvinų detalių ir pasitelkia visą įmanomą vaizduotę kurdamas pačius kraupiausius nužudymo būdus. Supratot teisingai – subtilumo ir gailesčio jautresniam skaitytojui čia nėra. Na, bet aš ne iš tokių, tai manęs nei jaudino tas kraujas, nei raukiausi skaitydama. Detektyvas man patiko ir jokių abejonių – Ahnhem moka rašyti ir daro tai gerai. Moka įtraukti, sudominti, užmesti vis geresnių kabliukų, kurti bepročius, tačiau gudrius nusikaltėlius. Tyrėjas Riskas man taip pat patinka. Patinka ir tai, kad apie jo asmeninį gyvenimą rašo, tačiau nepersistengia ir nepaverčia jo knygos dramos karaliene. „9 kapas“ – geras detektyvas, tačiau  „Beveidės aukos“ man patiko labiau. Jau kai užkėlė kartelę, tai užkėlė.  Aukose veiksmas buvo kiek greitesnis, nusikaltėlis įdomesnis ir motyvai geresni. „9 kape“ kai kurios vietos buvo kiek užtęstos, galėjo asmeniškumų būti mažiau, bet tik tiek. Skaitysiu ir kitas Ahnhem knygas ir labai lauksiu jo šių metų Vilniaus knygų mugėje.