Zbigniew Kuchowicz „Barbora Radvilaitė“ – provokuojanti žymiausios lietuvės biografija

Prieš penkis šimtus metų gimusi Barbora Radvilaitė yra žymiausia lietuvė mūsų šalies istorijoje. Ar šis teiginys per drąsus? Nemanau! Bent jau aš nežinau tokios moters, kurios gyvenimą nagrinėtų net kelios kartos istorikų ir jokia kita lietuvaitė neįkvepia tiek daug skirtingų sričių menininkų.

Barboros Radvilaitės paliktų pėdsakų rasime daug kur. Apie ją pasakojama romantiškose istorijose, rašoma knygose, statomi spektakliai, Barboros vardu vadinamos gatvės ir net lietuviški prekiniai ženklai.

Visgi, lenkų istorijos profesorius Zbigniew Kuchowicz biografijos „Barbora Radvilaitė“ įžangoje sako, kad Barboros gyvenimas buvo trumpas, ji neparašė knygų ar kitų literatūros kūrinių, nedalyvavo mūšiuose ir net nepasižymėjo kaip ryški valdovė. Kyla klausimas, kodėl Barbora Radvilaitė užima svarbią vietą lietuvių ir lenkų istorijoje bei kokia ji buvo asmenybė. Šiuos dalykus ir nagrinėja istorikas, biografas Zbigniew Kuchowicz.

 

Zbigniew Kuchowicz apie savo knygą „Barbora Radvilaitė“

Zbigniew Kuchowicz biografija „Barbora Radvilaitė“ pirmą kartą pasirodė 1976-tais metais, Lenkijoje. Lietuviškas leidimas knygynus pasiekė 1991-ais metais. Knygą išleido leidykla „Mintis“, iš lenkų kalbos vertė Romualdas Petraitis. 2020-tais metais pasirodė atnaujintas leidyklos „Obuolys“ leidimas. Jį leidėjai parengė 500-osioms Barboros Radvilaitės gimimo metinėms.

Įžangoje Zbigniew Kuchowicz rašo, kad nors Barbora yra labai svarbi lenkų kultūrai ir istorijai, visgi rimtų monografijų apie jos gyvenimą nėra. Vienintelis rimtesnis tyrimas buvo išleistas prieš beveik du šimtus metų.

Autorius teigia, kad rašydamas „Barborą Radvilaitę“ bandė sukurti kiek kitokią biografiją. Istorikas pabrėžia, kad knyga nėra išsamus tyrimas, visiškai atskleidžiantis Barboros Radvilaitės asmenybę. Savo tekstą jis vadina mokslo populiarinimo kūriniu, kuriame daug dalykų pateikta sutrumpintai bei supaprastintai.

Zbigniew Kuchowicz prisipažįsta, kad nors ir rėmėsi daugybe šaltinių, o jų sąrašas knygos pabaigoje iš tiesų yra ilgas, dėl duomenų trūkumo neretai darė savo hipotezes ir biografijoje to neslepia. Tiesą sakant, pastebėjau, kad hipotezių ir asmeninės autoriaus nuomonės šioje knygoje iš tiesų daug, tad skaitydami Zbigniew Kuchowicz biografiją „Barbora Radvilaitė“ įvertinkite ir šį niuansą.

Rašytojas knygos nebaigia kartu su Barboros gyvenimo pabaiga. Parašęs biografiją jis trumpai apžvelgia Žygimanto Augusto žmonos vaidmenį lenkų istorijoje bei mene.

 

Apie autorių

Zbigniew Kuchowicz (1927-1991) – lenkų istorikas, Lodzės universiteto profesorius, 1981-1984 metais ėjo prorektoriaus pareigas.

Pagrindinės jo tyrinėjimų sritys buvo XVI-XVIII amžiaus Lenkijos visuomenės kultūra ir seksualiniai papročiai, maistas, sveikata, moterų vaidmuo Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Tai temos, kurias, autoriaus manymu, kiti istorikai gerokai apleido.

Minėtomis temomis Zbigniew Kuchowicz išleido kelias studijas ir daugybę straipsnių. Visos autoriaus knygos pasižymi ir patrauklia tematika, ir literatūriniu meistriškumu.

 

Trumpa Barboros Radvilaitės istorija

Barbora Radvilaitė yra istorinė asmenybė ir jos gyvenimo etapai girdėti daugeliui. Visgi, jei istorija nebuvo įdomiausia mokyklos disciplina, trumpai priminsiu, kas oficialiai žinoma apie žymiausią lietuvaitę.

Įvairūs šaltiniai nesutaria, kada iš tiesų gimė Barbora Radvilaitė. Datos svyruoja nuo 1520-tų iki 1523-čių metų. Zbigniew Kuchowicz įsitikinęs, kad šios moters gimimo data yra ne vėlesnė nei 1520-tieji ir pateikia net 5 prielaidas, kurios pagrindžia jo hipotezę.

Barbora Radvilaitė buvo jauniausia Jurgio Radvilos bei Barboros Kołos duktė. Ji turėjo brolį Mikalojų Radvilą Rudąjį ir seserį Oną.

Barbora gimė ir užaugo Vilniuje, tėvai panelei suteikė gerą išsilavinimą. 1537-tais metais ji ištekėjo už Stanislovo Goštauto, kuris netrukus tapo Trakų vaivada. Po penkių santuokos metų Stanislovas susirgo ir mirė, o Barbora tapo našle bei apsigyveno kartu su motina.

1543-iais metais Barbora susipažino su Lenkijos karaliaus sūnumi kunigaikščiu Žygimantu Augustu. Tuo metu jis buvo vedęs Elžbietą Habsburgaitę, tačiau tai nesutrukdė užmegzti romano. Kai jaunoji Žygimanto Augusto žmona mirė, romanas dar labiau įsisiūbavo. 1547-tais metais pora slaptai susituokė.

Žygimantas Augustas apie savo santuoką oficialiai paskelbė tik mirus jo tėvui karaliui Žygimantui senajam. Barbora buvo karūnuota 1550-tais metais, tačiau netrukus susirgo ir Krokuvoje mirė. Barboros Radvilaitės kūnas parvežtas į Vilnių. Mirtis ilgą laiką buvo apgaubta įvairiausių gandų.

2001-ais metais buvo atlikti patys naujausi palaikų tyrimai, kurių metu išsiaiškina, kad Barbora Radvilaitė pasižymėjo aukštu ūgiu (apie 5-7 cm aukštesnė už to metų moterų ūgio vidurkį), lieknu kūno sudėjimu ir plačiais pečiais. Beje, įdomus faktas, kad 2001-tų tyrimo ir rekonstrukcijos metu nustatyta, kad Barboros Radvilaitės nosis buvo su kuprele, nors daugelyje portretų ji vaizduojama lėliško grožio.

Tokia yra oficiali Barboros Radvilaitės istorija, kuri nesikerta su tuo, ką biografijoje rašė Zbigniew Kuchowicz. Tačiau, kaip ir minėjau, autorius nagrinėdamas atskirus Barboros Radvilaitės gyvenimo fragmentus darė daug prielaidų, stengėsi pateikti įdomių faktų, nuomonių, patyrinėti įvairius gandus ir šaltinius bei perteikti laikmečio dvasią, todėl knygą skaityti tikrai įdomu.

Jei atvirai, profesoriaus Zbigniew Kuchowicz knyga yra kone vienintelė žymiausios lietuvaitės biografija. Daugiau tokių išsamių leidinių nėra. Tiesa, įmanoma sugaudyti keletą įdomių tekstų internete. Vieną išsamesnių straipsnių rasite portale Bernardinai.lt (Rasa Baškienė „Barbora Radvilaitė“).

Lenkų istoriko rašytą biografiją cituoja daug kitų autorių, tačiau atsiliepimų apie knygą itin mažai, tad siūlau čiupti, skaityti ir susidaryti savo nuomonę.

 

Lietuvos moterų seksualiniai įpročiai ir Barbora Radvilaitė istoriko Zbigniew Kuchowicz akimis

Profesoriaus Zbigniew Kuchowicz knyga „Barbora Radvilaitė“ sudaryta iš kelių skyrių. Pačioje pradžioje rašytojas supažindina su Radvilų gimine. Šiame skyriuje, žmonėms besidomintiems Lietuvos didikų istorija, įdomybių daug, tačiau stebinančių įžvalgų nerasite. Kur kas įdomesnis antras knygos skyrius „Lietuvos moterų papročiai“.

Jei atvirai, nesu tikra ar ši knygos dalis patiks visiems lietuviams, o ypač lietuvėms. Aš pati šiek tiek varčiau akis. Zbigniew Kuchowicz rašo apie moterų padėtį Lietuvoje ir ją lygina su savo šalies istorija. Lenkija buvo labiau ir seniau paveikta Romos bažnyčios ir čia moterys turėjo mažiau teisių. Autorius net cituoja XVI lenkų teisininką Janą Cerasiną, kuris teigė, kad lenkų moterys yra tarsi vyro vaikai, o lietuvės ponios gali būti vyro geradarės ir disponuoti savo turtu.

Atrodo, kad mūsų šalies ponios kilstelėtos vienu laipteliu aukščiau, ar ne? Tačiau įdomu tai, kad rašytojas geresnę moterų padėtį Lietuvos Kunigaikštystėje sieja ir su didesniu palaidumu.

Apskritai, knygoje ypač akcentuojama, kad lietuvės buvo prastos moralės, lengvai prieinamos, o ištekėjusios ponios turėjo daug meilužių. Argumentai? Dažniausiai įvairios dainelės ir gandai. Bet ar tikrai daugiau laisvių reiškia ir didesnį amoralumą? Diskutuotina, ar ne?

Prastos moralės lietuvių aprašymai – fonas, kuriame, pasak Zbigniew Kuchowicz, užaugo palaida, laisvo elgesio Barbora Radvilaitė, suviliojusi Žygimantą Augustą. Rašytojas netgi daro prielaidą, kad Barboros motina pati pirma norėjo pasiguldyti vargšą vyruką į lovą, tik nespėjo, nes dukra užbėgo už akių. Vėl gi, autorius teigia, kad šios hipotezės niekas nepatvirtino ir man tai panašu į dar vieną tendencingą spekuliaciją.

Aš nesu istorikė ir negaliu ištraukti vieno kito faktų kozirio, tačiau būdama eiline skaitytoja jaučiau lengvą autoriaus norą pasišaipyti iš tamsuoliškos ir provincialios Lietuvos. Gal tai tik mano įspūdis, tačiau tarp negausių skaitytojų atsiliepimų radau ir bendraminčių. Kita vertus, mes visada jautriai reaguojame, kai apie mūsų šalį atsiliepiama ne iš pačios geriausios pusės. Sutinkate?

Kituose skyriuose autorius rašo apie Barboros Radvilaitės asmenybę ir jaunystės metus bei grožio ir meilės papročius. Priminsiu, kad savo įžangoje Zbigniew Kuchowicz akcentuoja, kad daug kur darė savo prielaidas.

Ką gi, man pasirodė, kad prielaidos gana tikslingai formuojamos taip, kad Barbora vaizduotėje įsitvirtintų kaip sugedusioje aplinkoje užaugusi ir lengvai prieinama moteris, nevengusi smagybių lovoje. Net hipotezėse, keliamose dėl gimimo metų, svarstoma, kad Barbora negalėjo gimti vėliau nei 1520-tais metais, nes kitaip vargu ar būtų įmanoma tikėti jai priskiriamais ankstyvo amžiaus romanais. Tik ar tikrai jie buvo?

Kitose knygos dalyse mes susipažįstame su Žygimantu Augustu. Čia ir vėl pastebėjau, kad rašytojas tikrai daug dėmesio skiria seksualiniam biografijos veikėjų gyvenimui. Palaidas kunigaikštis, kurio nežavėjo jauna, bet dievobaiminga žmona, palaida Barbora Radvilaitė, kuri, cituoju: „ši daili ir inteligentiška moteris buvo, be abejonės, puiki meilužė, sugebėjo visiškai patenkinti reikliausią partnerį“. Ir štai jie susitinka. Sproginėja aistra, jiems lovoje labai smagu, taip smagu, kad skirtis daugiau vienas su kitu nebegali ir galiausiai įsimyli.

Nesupraskite manęs neteisingai, šioje biografijoje tikrai daug įdomių istorinių faktų, nurodyti šaltiniai, cituojami laiškai, įvairūs raštai bei dienoraščiai. Tačiau ten, kur autorius daro prielaidas apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės susitikimą bei meilę, ten žvilgsnis krypsta į lovą ir leidžiama suprasti, kad mūsų žymioji lietuvaitė, tegul ir protinga, ir išsilavinusi, bet buvo medumi tepta bei pataluose mokėjo ypatingų triukų, kuriais visam laikui užbūrė būsimą karalių.

Tikiu, kad daugiau nei prieš keturiasdešimt metų rašyta knyga anuomet gerokai šokiravo ir provokavo skaitytojus.

 

Barboros Radvilaitės mirties detektyvas

Zbigniew Kuchowicz knygoje aprašo visus Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto pažinties etapus, pateikia įdomių faktų, daro prielaidas apie jų slaptas vestuves, aprašo kliūtis, priešininkus ir įvairias intrigas. Iš istorijos žinome, kad Barbora Radvilaitė mirė gana jauna, neilgai trukus po karūnavimo.

Karalienės mirtis lyg šiol apipinta įvairiausiomis mįslėmis. Gana populiari buvo nunuodijimo versija ir manyta, kad čia nagus prikišo Žygimanto Augusto motina. Tarp spėlionių dažnai išlįsdavo ir sifilio ligos pavadinimas.

Zbigniew Kuchowicz dalinasi visomis kitų istorikų keltomis prielaidomis ir daugelį jų paneigia bei galiausiai apsistoja ties dviem labiausiai tikėtinomis versijomis, kurias šiandien patvirtina ir žymiausi mokslininkai, tyrinėję Barboros Radvilaitės mirtį.

Priminsiu, kad autorius knygą rašė 1976-tais metais. Ką šia tema gali papasakoti dabartiniai mokslininkai, kviečiu paskaityti Delfi.lt portalo dviejų dalių straipsnyje, kurį rengė Raimonda Ragauskienė, Rūta Nadišauskienė (Lietuvos istorijos institutas), Daiva Vaitkienė, Laima Maleckienė, Dalia Regina Railaitė (LSMU MA Akušerijos ir ginekologijos klinika, Almantas Maleckas (LSMU MA Chirurgijos klinika) ir Astra Vitkauskienė (LSMU MA Laboratorinės medicinos klinika). Pirma straipsnio dalis: „Kaip mirė gražiausia Lietuvos moteris (I)“. Antra straipsnio dalis: „Kaip mirė gražiausia Lietuvos moteris (II)“.

 

Barbora Radvilaitė gyva mene

Kaip jau minėjau, autorius Zbigniew Kuchowicz knygos nebaigia Barboros mirtimi ir knygoje rasite skyrius, kuriuose jis aprašo karalienės vaidmenį senojoje lenkų kultūroje, taip pat XIX-XX amžiaus literatūroje, dailėje bei dramaturgijoje.

Knygoje autorius daugiausiai dėmesio skiria Lenkijos kultūrai. Na, o mes atgarsių apie žymiausią lietuvaitę galime rasti ir lietuvių kūryboje.

1948 metais Jonas Grinius publikavo dramą „Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė“. Siužetas panaudotas dramaturgo Juozo Grušo trijų dalių pjesėje. 1982 m. pagal Juozo Grušo dramą sukurtas lietuvių režisieriaus Vidmanto Bačiulio televizijos filmas „Barbora Radvilaitė“.

Vaikštinėdami po Vilniaus senamiestį užsukite ir į Vokiečių g., kur Barborai Radvilaitei pastatytas Vlado Vildžiūno paminklas.

2012-tais metais buvo sukurtas Anželikos Cholinos miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Jis įvardijamas pačiu brangiausiu Lietuvoje.

2007-tais metais buvo pasirodė populiariaus autoriaus Edmundo Malūko knyga „Karalienė Barbora“. Tai grožinės literatūros kūrinys apie Barboros ir Žygimanto Augusto meilės istoriją.

Net ir vaikams rasite knygučių apie garsiausią meilės istoriją, pavyzdžiui, Dainos Jegelevičiūtės-Biekšienės „Barbora Radvilaitė. Rūmų paslaptys“.

 

Kitos žymių Lietuvos asmenybių biografijos

Zbigniew Kuchowicz „Barbora Radvilaitė“, be abejo, yra vertinga knyga. Nors, mano manymu, kai kurios autoriaus mintys gana tendencingos ir ne itin palankios lietuvių atžvilgiu, tačiau jis atliko didžiulį darbą rinkdamas ir analizuodamas visą istorinę medžiagą.

Knyga suteikia daugybę naujų, įdomių žinių apie to meto Lietuvos ir Lenkijos aukštuomenės gyvenimą, kasdienybę, papročius bei politines intrigas. Ir tokių leidinių apie mūsų šalies asmenybes, iš tiesų, nėra daug.

Kita, ne mažiau paslaptinga, asmenybė buvo Vytautas Didysis. Šio valdovo gyvenimu domisi gerokai daugiau istorikų. Vieną išsamiausių biografijų parengė istorikai Adolfas Šapoka, Paulius Šležas, Simas Sužiedėlis, Antanas Kučinskas-Kučas, Marija Krasauskaitė, Romas Batūra, Valentinas Dėdinas ir Zenonas Ivinskis. Knyga „Vytautas Didysis“ apžvelgia šio žmogaus gyvenimo istoriją bei darbus.

Dar viena istorinė įžymybė, žadinanti tyrinėtojų smalsumą, jau atstovauja naujesnius laikus. Kalbu apie Joną Basanavičių, kurio biografijų yra ne viena. Vieną naujausių parengė Vilniaus universiteto docentas Eligijus Raila. „Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“ – išsami ir įdomi biografija.

 

Žymūs žmonės visada domina skaitytojus. Jie įkvepia, jie padeda suprasti laikmetį, iš jų galima pasimokyti. Zbigniew Kuchowicz biografija „Barbora Radvilaitė“ pasakoja apie žymiausios lietuvaitės gyvenimo istoriją. Ar pasakojimas toks, kokį nori girdėti romantiška siela? Nebūtinai, tačiau be abejonės – įdomus ir vertas diskusijų.