Po milžiniško populiarumo susilaukusio „Netflix“ miniserialo „Valdovės gambitas“ tiesiog neįtikėtai išpopuliarėjo šachmatai ir mokomoji jų medžiaga. Daugybė žmonių ne tik susidomėjo žaidimu, bet ir sužinojo, kad genialioji Betė Hermion – tai dar 1983-aisiais amerikiečių rašytojo Walterio Teviso sukurtas personažas iš to paties pavadinimo romano. Šis, pasirodžius ekranizacijai, iškart atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąraše, ir vis daugiau skaitytojų ėmė iš naujo atrasti W. Teviso kūrybą. Lietuviškai knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos ją vertė Nijolė Regina Chijenienė.
Romane pasakojama, kaip, automobilio avarijoje žuvus motinai, vos aštuonerių sulaukusi Betė Harmon išsiunčiama į našlaičių globos namus. Ji atranda du būdus bent mintimis pabėgti iš slegiančios aplinkos – žaidimą šachmatais ir žalias pailgas piliules, kasdien dalijamas vaikams, kad šie liktų ramūs.
Netrukus tampa akivaizdu, kad Betė turi stulbinamą šachmatininkės talentą. Išskirtinai vyrų dominuojamame žaidime paauglė ima po truputį skintis kelią į svarbiausias Amerikos šachmatų varžybas ir susikuria naują gyvenimą. Bet, kad ir kaip gerai sektųsi varžybose, potraukį tamsai – savidestrukcijai ir priklausomybei nuo raminamųjų bei alkoholio – suvaldyti sunku. Kiekviena šachmatų partija Betei tampa kova ne tik dėl pergalės, bet ir dėl išlikimo.
Tituluojamas naujai atrasta klasika, vertinamas už savitą stilių, romanas „Valdovės gambitas“ – tai daugiabriaunė likimo nuskriaustos nuo priklausomybių kenčiančios ir sykiu genialiu talentu apdovanotos moters brandos istorija konservatyvioje, stereotipų ir lyčių nelygybės kaustomoje XX a. antros pusės Amerikos visuomenėje.
O štai trys faktai, kurių galbūt nežinojote apie šį autorių ir jo knygą.
1. Knygoje – autobiografiniai motyvai
Knygos autoriaus W. Teviso vaikystė nebuvo laiminga: silpnos širdies ir nuolat ligų kamuojamas vaikas, sulaukęs vos dešimties metų, tėvų atiduotas mėnesių mėnesius gydytis ligoninėje, kur, visai kaip pagrindinė „Valdovės gambito“ veikėja Betė, buvo svaiginamas priklausomybę sukeliančiais barbitūratais. Rašytojas yra sakęs, kad šis slogus buvimo nereikalingam, nemylimam ir paliktam jausmas jį stipriai paveikė, lydėjo visą gyvenimą ir paliko pėdsaką kūryboje.
2. „Aš pernelyg bohemiškas, kad tapčiau rašytoju“
Nors W. Tevisas nuo pat vaikystės svajojo būti rašytoju, kūrybos kelias nebuvo lengvas ir tiesus. Jaunystėje jį kur kas labiau traukė biliardas, azartiniai lošimai ir svaigalai, tačiau rašytojo talentas, drauge su noru parašyti „ką nors svarbaus ir reikšminga, kas paliestų daugelio širdis“ vis nedavė ramybės.
Pabaigęs bakalauro studijas ir įsidarbinęs anglų kalbos mokytoju, jis šešerius metus savo tekstus publikavo, kur tik galėjo, taip pat tokiuose leidiniuose kaip „Playboy“, „Redbook“, „Saturday Evening Post“, „Colliers“ ar „Cosmopolitan“.
Paklaustas, kodėl taip ir nesiima parašyti savo svajonių knygos, viename interviu jis kalbėjo: „Tai rimtas darbas, labai susijęs su charakterio tvirtumu ir disciplina. Kai pagalvoji – kam tiek daug stengtis ir sunkiai dirbti žinant, kad tiek nedaug žmonių perskaitys tai, ką parašei. Be to, aš turbūt pernelyg bohemiškas, kad tapčiau tikru rašytoju, kad galėčiau rašyti net tada, kai, regis, visai neturiu ką pasakyti.“
3. Šachmatų partija su Danieliu Keyesu
1965 m. W. Tevisas pradėjo dėstyti Ohajo universitete Atense ir ten darbavosi net 13 metų. Deja, šis laikotarpis jam nebuvo kūrybiškai sėkmingas: nuolat slėgė universitetinė biurokratija, šeiminiai įsipareigojimai, situacijos negerino ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Kad atsikvėptų, jis lošdavo šachmatais, o jo varžovu dažnai tapdavo kitas fakulteto kolega – taip pat rašytojas ir diplomuotas psichologas Danielis Keyesas. Literatūros mėgėjams jis labiausiai žinomas kaip mokslinės fantastikos romano „Gėlės Aldžernonui“ („Trigrama“, 2009) autorius. Už pradinį apsakymą šios knygos motyvais D. Keyesas 1959 m. įvertintas „Hugo“ premija, o 1966 m. parašytas išplėtoto siužeto romanas autoriui pelnė „Nebulą“.
Palikite komentarą