Visus reikalingus komponentus turintis psichologinis trileris: skaitysite sulaikę kvapą

Kas mano apžvalgas skaito ilgėliau, tikrai žino – trileriai yra mano arkliukas. Tikriausiai nė vieno po Lietuvos spaudos padange pasirodančio nepraleidžiu, perskaitau ir išnarstau po kaulelį. Ir per tiek metų dirbant su knygom pastebiu, jog mane vis sunkiau nustebinti. Vis nuspėju (net nebandydama spėlioti!) kokias svarbias detales ir didžioji istorijos kulminacija man nebūna didžiuoju sprogimu. Tačiau tik pagal pabaigas knygų jau seniai nevertinu. Mano svarbaiusias kriterijus – skaitant patiriamas malonumas. Net jei nuspėju žudiką, tačiau knygą skaičiau įsitvėrusi į viršelį, mintimis atsidavusi tik istorijai, kuri atitraukė mane nuo dienos darbų –  knygą vertinsiu gerai. Šis trileris man toks ir buvo. Gerai susuktas, o svarbiausia – net neskaitydama knygos, galvojau apie jos veikėjus.

Megė pabunda ligoninės lovoje ir neatsimena nieko. Nei kaip, nei kodėl čia papuolė. Vienintelis jai rūpimas klausimas – kur jos dukra? Tačiau daktarai jai praneša siaubingą žinią. Jos dukrelė Elspetė žuvo autoavarijoje, iš kurios moteris ir išsigelbėjo. Tačiau Megė neatsimena, kaip ta avarija įvyko. Kur ji važiavo? Pas ką? Kodėl vežėsi dukrą? Negana to, po dukters laidotuvių kaip į vandenį dingsta ir jos vyras. Megė lieka viena su savo nežinia. Tačiau rankų sudėjusi sėdėti ji negali: moteris pati imasi atsakymų paieškos ir įsivelia į pavojingą žaidimą. Netikėtai ją pasiveja jos pačios praeitis. Nejaugi praeities klaidos jai galėjo kainuoti tokią trapią susikurtą laimę?

Pats siužetas toks lyg ir girdėtas, lyg ir matytas. Per daug nieko nesitikėjau, juolab, kad pirmoji autorės knyga „Mano sesers kaulai“ didelio įspūdžio nepaliko. Bet buvau maloniai ir net labai maloniai nustebinta. Knygos skyriai trumpi, visi baigiasi intriga ir tu greit įsisuki į mįslių pilną istoriją, o kiekvienas jos veikėjas atrodo mažų mažiausiai įtartinas. Megė nėra stirpus personažas, bet čia tiek daug visokių įvykių, kad jos labai įdomios ar charakteringos čia ir nereikėjo. Pagrindinį vaidmenį vaidino įvykiai ir aplinkybės, o ne asmuo. Visai gera mintis – skaityti buvo lengva, greita ir įdomu. Mažiukas minusas tik tas, kad pagrindinę detalę nuspėjau, bet čia mano bėdos. Kaip ir sakiau, skaityti buvo įdomu ir smagu. Su knyga praleidau tikrai gerą laiką ir tikiu, jog norintys nesudėtingo, bet įtraukainčio trilerio nesuklys pasirinkę „Dieną, kai įvyko nelaimė“.