Visiškai atvirai: skaitant jautiesi lyg kištum nosį ne į savo reikalus

Knausgardas tampa mano knygų mugės tradicija. Pernai, jos metu, leidykla man dovanojo pirmą biografijos ciklo dalį „Mano kova. Mirtis šeimoje“ ir kibau į ją iškart. Šį kartą istorija vėl pasikartojo ir mugės metu, literatūrinę draugiją man palaikė garsusis norvegų rašytojas. Jei pirmoje dalyje jis daug kalbėjo apie savo vaikystę, tėvus, antroji buvo dedikuota jo žmonai Lindai, jų pažinties ir bendro gyvenimo santuokoje istorijai. Tiesa, dabar jie jau išsiskyrę…

Knausgardo biografijoms labiausiai tinka toks apibūdinimas – kiekvienos gyvenimo smulkmenos registravimas. Skamba tikrai neįdomiai, bet knygų žavumas tame, kad skaityti įdomu. Visiems visais laikais rūpėjo įkišti nosį į kitų skalbinius, ir kuo jie purvinesni, tuo daugiau tų nosių susilaukia. Knausgardas tam atlapoja visas duris ir pasauliui pristato savo gyvenimą tokį, koks jis yra: kasdienišką, murziną, įtemptą, pavargusį, kupiną rutinos ir su visiems pažįstamomis problemomis. Antrojoje dalyje mes sutinkame Knausgardą ir Lindą jų meilės pradžios dienose, nėštume ir mažų dukryčių auklėjimo procesuose. Autorius labai nuoširdžiai ir atvirai kalba apie tai ką dažnas linkęs nutylėti – kad vaikai kartais labai užknisa, kad dažnai tėvai daro klaidų ar tiesiog nežino kaip elgtis. Įdomu buvo skaityti apie dukrų darželio sistemą: kiekvienas tėvas jame turi padirbti aukle. Ir to vaidmens ėmėsi Knausgardas, susidurdamas su išlepusiais, jo kantrybę ir ribas tikrinančiais vaikais. Knygoje jis pateikia save taip nuoširdžiai, kad tikrai kartais pasijausdavau kišanti nosį ne į savo reikalus. 

Knausgardo knygose nėra veiksmo, nėra nuotykių ir nėra visokių siužeto posūkių. Su autoriumi tu keliesi anskti rytą, geri kavą, vediesi vaikus į parką, pasibari su žmona, susitaikai, parašai tris knygos puslapius, suplėšai, pasikankini, kad nieko nesugebi, bandai sutvarkyti namus, bet vaikai viską vėl sujaukia, tada tau atrodo, kad tuoj sprogs galva, bet mintimis grįžti praeitin ir prisimeni kodėl į gyvenimo kovą stojai su Linda, ir vėl viską kartoji. Tokia ši knyga. Kai savo Instagram paskyroje pasidalinau šios knygos viršeliu, gavau žinučių, kad knygos prastos, be jokios išliekamosios vertės, ir, kad čia išpūstas reikalas. Na, tikrai ne. Pabandykit aprašyti nykią kasdienybę taip, kad skaityti būtų įdomu kone visam pasauliui. Kažin ar dažnas su užduotim susidorotų. Būti nuoširdžiai atviram yra sunku. O sunkiausia tokiu būti sau pačiam. Knausgardas ne tik išdrįso, bet ir išklojo viską popieriuje ir pateikė skaitytojų teismui.