„Visi mūsų tviskantys dangūs“ – naujas romano „Berniukas nurijo visatą“ autoriaus kūrinys. Knygos ištrauka

Ką tik pasirodė bestselerio „Berniukas nuryja visatą“ (2019), paskelbto geriausiu australų dešimtmečio grožiniu kūriniu, autoriaus Trento Daltono antroji knyga – romanas „Visi mūsų tviskantys dangūs“, kurį taip pat iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatas (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, viršelio dailininkas Darrenas Holtas). Panašu, kad ir jam lemta tapti Australijos literatūros klasika.

Romane pasakojama duobkasio dukters Molės istorija. Japonams 1942-aisiais subombardavus Darvino miestą Šiaurės Australijoje, dvylikametė Molė, likusi našlaite, paklausia dangaus patarimo ir į daiktamaišį susidėjusi mamos dovaną – širdies formos akmenį ir žemėlapį, iškeliauja ieškoti nuošaliai gyvenančio raganiaus, kuris, mergaitės įsitikinimu, užkeikė jos šeimą.

Prie Molės prisijungia patys netikėčiausi pakeleiviai – aštrialiežuvė aktorė ir iš numušto lėktuvo katapultavęsis japonų karo lakūnas. Kelionė nelengva, o dar ant kulnų lipa grėsmingasis Molės dėdė. Be daugybės kliūčių ir mirtinų pavojų, trijulė susiduria ir su neįtikėtinu, magišku Šiaurės Teritorijos grožiu.

Rašydamas pirmąjį romaną Daltonas teigė sėmęsis įkvėpimo iš patirties, panašiai gimė ir antroji knyga: „Tai labai asmeniška istorija. Romano pagrindas – mano slapti, asmeniniais pokalbiai su Dangumi. Kažkada jausmingai, kiek mistiškai pasikalbėdavau su juo svarbiomis temomis. Vėliau supratau, kad iš tiesų kalbėdavausi su man artimais, kažkada mylėtais ir prarastais žmonėmis. Kartais Dangus tampa geriausiu draugu ir tobulu klausytoju.“

„Visi mūsų tviskantys dangūs“ – daugiasluoksnė, žodžių žaismo ir aliuzijų kupina knyga. Jos siužetas originalus ir įtraukiantis. Tai pasakojimas apie dovanas, nukrintančias iš dangaus, prakeiksmus, išsikastus iš žemės, ir savyje palaidotas paslaptis. Ir, žinoma, tai savitas meilės laiškas Australijai.

Trentas Daltonas – vienas garsiausių Australijos žurnalistų, „The Weekend Australian Magazine“ bendradarbis. Už žurnalistinę veiklą Daltonas du kartus apdovanotas Walkley, tris kartus – Kennedy premijomis, keturis kartus nominuotas Metų žurnalistu (News Awards Features Journalist of the Year), o 2011 m. jis tapo Kvinslendo Metų žurnalistu. 2018 m. pasirodžius debiutiniam romanui „Berniukas nuryja visatą“ (liet. k. 2019), T. Daltonas kritikų imamas lyginti su žymiausiais Australijos rašytojais – Timu Wintonu ir Robertu Drewe.

 „Nuoširdus, magiškas kūrinys, perveriantis širdį, bet teikiantis vilties. Mažiausia, ką apie jį galima pasakyti: tai – klasika“ – australų rašytojas Venero Armanno.

 „Mitinio, kerinčio, kone haliucinacinio grožio knyga“ – rašytoja Kristina Olsson.

Jūsų dėmesiui – knygos ištrauka:

Per kerus ropoja buldoginė skruzdėlė. Jos galva raudona it kraujas, ji tolydžio stabčiodama rėplioja per antkapyje iškaltą raidę „k“, ir Molė Huk, septynmetė mergaitė, svarsto, ar milžinė skruzdėlė, magiškai reguliuojanti pasvirimo kampus, yra kada nors mačiusi visą visutėlio dangaus mėlynę. Ir jeigu ji neturi dangaus, kurį galėtų matyti, Molė jai parūpins dangų. Milžinė skruzdėlė perropoja per išlenktą „e“ apačią, rėplioja ant „r“, tada ant „u“ ir, įveikusi „s“, išropoja iš žodžio. Molė yra duobkasėlė. Girdėjo miestiečius ją šitaip vadinant. Vargšė duobkasėlė. Nevisprotė duobkasėlė. Ji pasiremia ant kastuvo. Medinis kotas ilgumo sulig jos ūgiu, o plačiõs žemėtos plieninės mentės šonuose yra dantys šaknims pjaustyti. Molė kastuvui davė vardą, nes jis jai patinka. Kastuvą ji vadina Bertu todėl, kad tie šoniniai dantys jai primena Berto Gryno, Šeferdo gatvėje laikančio saldumynų krautuvę „Sugar Lane“, gendančias varveklio pavidalo iltis. Šiemet pirmi metai, kai ji kasa kapų duobes kartu su motina, tėvu ir dėde, ir kol kas kastuvas Bertas jai padėjo iškasti dvidešimt šešias duobes. Bertas jai nudobė raudonpilvę juodą gyvatę. Molės motina sako, kad Bertas yra antras geriausias Molės draugas. Molės motina sako, kad pirmas geriausias Molės draugas yra dangus. Todėl, kad dangus yra kiekvienos mergaitės geriausias draugas. Dangus mergaitei gali apie ją pasakyti tą, ko joks kitas draugas niekad nepasakys. Molės motina sako, kad dangus Molę stebi ne šiaip sau. Tas aukštas dangus prireikus visada padės susivokti savyje, ir jai pakaks tik pakelti į jį akis.

Molės basos kojos žemėtos kaip ir kastuvo mentė, o alkūnių ir pakinklių raukšlės rusvai rudos nuo kapinių molio. Molė, šias plačiai išsidriekusias, sunykusias, beveik nebenaudojamas kapines teisėtai laikanti savo karalija, strykteli ant senos juodos akmens plokštės ir atsiklaupusi prikiša didelį mėlyną akies obuolį prie pat ropojančios skruzdėlės ir svarsto, ar skruzdėlė mato tamsias mėlynes jos akyse, ir jeigu skruzdėlė gali tokią mėlynę matyti, tai turbūt gali nutuokti, ką reiškia regėti visą didžiulį mėlyną dangų virš Darvino.

–  Nulipk nuo kapo, Mole.

–  Atsiprašau, mam.

Dangus 1935-jų metų spalvos ir spalio mėnesio spalvos. Žiūrovui iš mėlyno dangaus leidžiantis žemyn, vis arčiau ir arčiau žemės, paaiškėtų, kad jos, motina ir duktė, stovi priešais auksakasio kapą toliausiai nuo žvyruotos įvažos į Holou Vudo kapines esančio sklypo tolimiausiame kampe. Abi kaip vandens lašai, tik viena vyresnė, kita jaunesnė. Molė Huk rudaplaukė garbanė, liesa ir nerūpestinga. Violeta Huk rudaplaukė garbanė, liesa ir susirūpinusi. Ji už nugaros laiko daiktą, kurio jos duktė, užsiėmusi savais, moliškais, reikalais, nepastebi. Violeta Huk, duobkasė mama, visą laiką ką nors slepia. Savo drebančius pirštus. Savo mintis. Duobkasė mama, laidojanti negyvus kūnus žemėje ir gyvas paslaptis savyje. Duobkasė mama, vaikštanti tiesiai, tačiau paskendusi mintyse. Ji stovi papėdėje seno kalkakmenio antkapio, pilko akmens, per ilga pajuodusio, išakijusio, yrančio ir skurdaus kaip tie žmonės, kurie užmokėdavo už pigius kapus šiose pigiose kapinėse, ir skurdaus kaip Obris Hukas ir jo jaunesnysis brolis Horeisas Hukas – Molės tėvas, Violetos vyras – bepinigiai girtuokliai, aukštaūgiai, tamsiaakiai, su juodomis skrybėlėmis, prakaituotais veidais, mažai buvojantys namie. Juodaakiai broliai, paveldėję šias kapines, be jokio noro laikantys atvirus jų iškrypusius ir surūdijusius vartus, kapinių verslo reikalus tvarkantys slaptoje opijaus lindynėje po Gardenzo gatvėje išsidriekusia Edžio Lungo dirbtuve, kur šis džiovina ir sūdo Šiaurės Teritorijos kefales, vėliau plukdomas į Honkongą.

Molė Huk dešine plaštaka atsistumia nuo antkapio plokštės ir, kadangi ir nori, ir gali, pasileidžia suktis aplink save ir sukasi taip smarkiai ir taip lengvai, kad apsvaigsta ir, kad atgautų pusiausvyrą, turi nukreipti akis į dangų. Ir ten, aukštai, ji kažką užmato.

–  Delfinas plaukia, – atsainiai, lyg būtų ant alkūnės pastebėjusi uodą, sako Molė.

Trent Dalton. Lyndon Mechielsen nuotr.

Violeta, pažvelgusi aukštyn, atranda Molės delfiną, debesį, besiglaustantį prie tirštesnio debesies, kurį Violeta iš pradžių palaiko iglumi, bet paskui apsigalvoja.

–  Didelė riebi žiurkė laižosi užpakalį, – sako ji. Molė, skardžiai kvatodama, linkteli galvą.

Violeta vilki seną baltą lininę suknelę, o jos balkšva oda įraudusi nuo Darvino saulės, įkaitusi nuo Darvino šutros. Už nugaros ji laiko plokščią kvadratinę rudo kartono dėžutę. Ne daugiau kaip pėdos ilgumo, kokių trijų colių aukščio. Dydžiu ir forma dėžutė primena kvadratinę marmurinę plytelę, vieną iš tų, kurias Violeta kartą matė klojamas Smito gatvėje įsikūrusiame Naujojo Pietų Velso banke. Dėžutė perrišta kaspinu, sumegztu rožyte, o kaspino spalva kaip dangaus.

–  Stokis šalia manęs, Mole, – sako Violeta.

Molė ir kastuvas Bertas atsistoja šalia Violetos, kresnos ir tvirtos. Molė pasižiūri į tai, kas, regis, sujaudino Violetą. Vardas ir pavardė antkapio akmenyje.

–  Kas buvo Tomas Beris? – klausia Molė.

–  Tomas Beris buvo lobių medžiotojas, – sako Violeta.

–  Lobių medžiotojas? – aikteli Molė.

–   Tomas Beris šiame krašte išnaršė kiekvieną kampelį ieškodamas aukso, – sako Violeta.

Antkapio akmenyje po vardu ir pavarde Molė pastebi skaitmenis. 1845–1918.

–  Tomas Beris buvo tavo senelis, Mole.

Po šiais skaitmenimis daugybė žodžių; žodžiai smulkiomis glaustomis raidėmis sugrūsti taip, kad akmenyje nelikę tuščios vietos. Greičiau perspėjimas negu epitafija. Pranešimas, skirtas Darvino gyventojams, ir Molei ne visi žodžiai suprantami.

Visų žiniai pranešu, kad miriau užkerėtas raganiaus. Aš pasisavinau aukso grynuolius iš žemės, priklausančios juodaodžiui vardu

Ilgašvarkis Bobas, ir Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad už manąją godumo  nuodėmę  jis  užleido kerus ant manęs ir mano gentainių.

ILfjAŠVARKIS BOBAS mūsų fjYVAS ŠIRDIS

PAVERTĖ AKMENIU. Aš grąžinau auksą į  vietą, bet  Ilgašvarkis  Bobas  NEATŠAUKĖ  kerų,  ir miręs aš guliu čia gailėdamasis vieno: kad praleidau progą Ilgašvarkį Bobą nudėti.

Deja, man lemta atsidurti pragare.

– Ką šitie žodžiai reiškia, mama?

–  Tai epitafija, Mole.

–  Kas yra epitafija, mama?

–  Pasakojimas apie žmogaus gyvenimą.

Molė tyrinėja žodžius. Pirštu parodo žodį pirmoje eilutėje.

–  Burtininkas, – sako Violeta. Molė parodo kitą žodį.

–  Burtų bausmė prasikaltusiam, – sako Violeta. Vaiko pirštas prispaustas prie dar vieno žodžio.

–  Gentainiai, – sako Violeta, – tai giminės, Mole.

–  Tėvai?

–  Taip, Mole.

–  Motinos?

–  Taip, Mole.

–  Dukterys?

–  Taip, Mole.

Molė dešinės rankos smiliaus nagu drasko Berto kotą.

–  Ar Ilgašvarkis Bobas pavertė tavo širdį akmeniu, mama?

Ilga tyla. Violetai Huk dreba rankos. Jai ant akių plaikstosi ilga garbanotų rudų plaukų sruoga.

–   Šita epitafija, Mole, bjauri, – sako Violeta. – Tavo senelis savo gyvenimą apibendrino piktai ir kerštingai. Epitafija turi būti delikati ir teisinga. Šita epitafija teisinga, bet nedelikati. Epitafija turi būti poetiška, Mole.

Molė atsisuka į motiną.

–  Kaip užrašas ant ponios Salmon kapo, mama?

 

Čia guli Pegė Salmon

Troškusi meilės ir vyno

Kviesta nekviesta

Lankiusi dažną kaimyną