Visas Indijos spalvas ir indiškų papročių atspalvius atskleidžianti knyga

Knyga apie Indiją? Greit man ją duokit! Neatsispiriu aš tam spalvotam indiškam žavesiui, nors tu ką. Vos tik pasirodo nauja knyga apie šią šalį, nenusiraminu, kol ji nepapuola į mano rankas. Dėkui „Tyto alba“ leidyklai, „Šeimos reikalai“ mano lentynoje atsirado greitai, o dar greičiau iš mano lentynos nukrito man į glėbį. Kai skaičiau pirmą Rohinton Mistry romaną „Trapi pusiausvyra“, mėgavausi kiekvienu puslapiu. Jautrumo, liūdesio, šalies grožio, išskirtinumo, tradicijų, intrigos – visko ten atseikėta negailint. Knygų mylėtojai mane tikrai supras – žinot tokį nekantraujantį jaudulį, net širdį virpinantį, kuomet rankose laikai TIKRAI gerą knygą?? Tai laikant „Šeimos reikalus“, oi, kaip jis mane purtė!

Narimanas jau senas. Jį kankina Parkinsono liga ir dar eilė senatvei būdingų nusiskundimų: sunku vaikščioti, atmintis silpsta, vis mažiau dalykų gali pasidaryti pats. Jis gyvena su savo podukra Kume ir posūniu Džalu dideliame septynių kambarių bute. Tačiau Kumė nuolat skundžiasi ir dejuoja, kaip jai sunku šokinėti aplink tėvą, kokia didžiulė jis jai našta. Nuo mažens negraži Kumė neturi nei vaikų, nei vyro, nei darbo. Tačiau turi tarnaitę, dirbantį brolį ir baisiai aštrų liežuvį, kuriuo nuolat linksniuoja Narimaną. Narimanas turi ir savo dukterį – Roksaną. Ji turi vyrą Jazidą ir du sūnelius. Šeima gyvena tėvo nupirktame dviejų kambarių butelyje, kas Kumei ir varo didžiausią galvos skausmą – jai tai niekas buto nepirko. Kartą Narimanas eidamas gatve suklupo ir susilaužė koją. Milijonus sykių nenorėjusi jo išleisti iš namų Kumė pradėjo dar daugiau tėvą ėsti. O dar kai sužinojo, kad basono ir antelės reikės – pradėjo ieškoti būdų tėvą išgrūsti pas Roksaną. Roksana mielai priglaudė tėvą kelioms savaitėms, tačiau tos savaitės vis nesibaigia – Kumė vis randą priežasčių Narimano nepasiimti. Roksana neprieštarauja, tačiau nauji išbandymai pamažu griauna jos šeimą…

Rohinton Mistry vėl tai padarė – nuo knygos sunku akis atplėšti. Kokie gyvi charakteriai, koks jų vientisumas ir kitoniškumas. Kumė – tikriausiai pats bjauriausias mano sutiktas personažas, provokavęs mane pykti ir širsti kone kiekvienam puslapyje. Argi ne talentas perduoti žmogui tas emocijas, kurių tikiesi? Narimano likimas spaudė širdį – koks baisus jausmas žinoti, jog esi našta, jog tavęs niekas nenori, bet padaryti nieko negali… Nuolat atsiprašinėti ir jaustis kaltas vien dėl savo egzistencijos. Gulėdamas patale Narimanas vis panirdavo į jaunystės prisiminimus, tėvų sužlugdytą meilę kitatikei, tradicijų ir papročių įsikišimą į jo asmeninę laimę, nelaimingą santuoką su našle… Per Narimano istoriją mes matome neteisingą Indijos kasdienybę, įkalintą nusistovėjusiose ir pasenusiose taisyklėse. Matome, kaip priimti papročiams palankūs sprendimai griauna jaunų žmonių gyvenimus ir iš liūdesio ir neteisybės gimsta net kelias kartas besitęsiantis pyktis ir nepasitenkinimas. Pagrindinė pasakojimo ašis, kaip jau supratote, yra senolio slaugymas. Prisipažinsiu, vietomis ir ašarą išspaudžiau, o kitomis net nusikvatodavau. „Šeimos reikalai“ knyga kaip ir gyvenimas – visoks. Būna liūdnesnis, būna linksmesnis, jautrus, nesąžiningas, bet visada įdomus. Norintys pamatyti autentišką Indijos kasdienybę, ne bolivudines spalvas, pasinerti į talentingos rankos nupieštą šalies paveikslą ir paragauti kokybiškos sodrios literatūros, griebkit „Šeimos reikalus“ nedvejodami.