Visą gyvenimą persekiojančios paslaptys ir atsakymai, ne visada dovanojantys ramybę

Aš įsimylėjau Kate Morton perskaičiusi jos „Rivertono dvaro paslaptį“. Nors skaičiau tikrai labai seniai, iki dabar atsimenu, kiek emocijų ir kiek literatūrinio džiaugsmo man tas romanas padovanojo. Pati jį perskaičius, brukau visoms draugėms ir jos visos lygiai taip pat mėgavosi kūriniu. Toks netikėtas, toks pagaulus ir toks geras, kad užkėlė kartelę kaip reikiant. Po kelių metų milžiniškų lūkesčių vedina nusipirkau Morton „Tolimas valandas“. Ir… jau taip nusivyliau. Aišku, ir lūkestis prisidėjo, bet ir pati knyga buvo blanki. Negalėjau patikėti, kad tai tos pačios autorės darbas. Tad gavusi „Paslapčių saugotoją“, jos kiek prisibijojau. Visa širdim norėjau, kad Kate Morton reabilituotųsi, bet lygiai taip pat bijojau dar vieno nusivylimo. Bet jo nebuvo! Žinoma, „Rivertono dvaro paslapties“ nepranoko, bet už „Tolimas valandas“ buvo milijoną kartų geriau.

Nors istorija pasakojama dviem laikais, tačiau ji yra apie vieną šeimą ir dideles jų paslaptis. Prieš daug metų, kai Lorelei buvo šešiolika, ji augo kaip svajinga, kupina milžiniškų svajonių ir ateities planų paauglė. Šeimos iškylos metu ji pasislepia medyje, tolėliau, ir visai netikėtai tampa nusikaltimo liudininke. Ir ne bet kokio – jos mama nužudo vyrą. Nors ir sukrėsta, mergaitė išsaugo paslaptį ir nepasako visos tiesos nei policijai, nei seserims, nei broliui. Tačiau krūva iškilusių klausimų ramybės Lorelei neduos visą gyvenimą. Net po daug metų, kai mama guli ligoninėje, o jau pražilusios seserys vėl susitinka vaikystės namuose, šis atsitikimas verčia Lorelę išsiaiškinti mamos praeitį. Ir Kate Morton ją mums pasakoja.

Knyga išties pagauli. Skaitėsi greit, įdomiai, bet jokiu būdu nelyginačiau jos su literatūros grandais ir rimtesniais skaitiniais, o tokių nuomonių jau mačiau. Tai intriguojantis, pramoginis romanas, puikiai tiksiantis atostogoms. Nors pabaiga man pasirodė nuspėjama, ties viduriu, sakyčiau, buvo šiek tiek viskas ištempta, tačiau autorė pasistengė ir įpynė keletą netikėtumų, keletą staigmenų, kurios mano išsigandusią skaitytojos širdį tikrai nudžiugino. Lorelės mamos istorija patiko kur kas labiau nei pačios Lorelės. Baigiu prisijaukinti mintį, kad „Rivertono dvaro paslapties“ niekas nepralenks, bet ir gerai! Mintyse turiu romaną, kurį rekomenduoju visiems kokybiškos dramos mėgėjams. O labai aukštų lūkesčių savininkams iškart komentuoju: tai nėra klasika, tai nėra bookeris, nobelis ar sudėtingas daugiasluoksnis kūrinys. Tai geras, įtraukiantis, melodramą primenantis romanas, kurį pradėjus skaityt, norėsis kuo grečiau išsiaiškinti, kuo čia viskas baigsis. Skaičiau traukinyje, ir net nepastebėjau, kur tos keturios važiavimo valandos dingo.