Pandeminiai metai poetei, dramaturgei, vertėjai Violetai Palčinskaitei itin produktyvūs. Neseniai pasirodė pagal lietuvių patarles sukurtų eilėraščių knyga „Bala nematė“, praėjusiais metais – poemėlė „Šokių salė“, o dabar po dešimtmečio sugrįžta vaikų itin mylimas personažas trolis Molis – ką tik išleista prozos knyga „Trolis Molis ir Čiurlionis“.
„Po knygos „Muzika troliui“ vaikai tikrąja to žodžio prasme terorizavo, rašė daugybę laiškų kad sugrąžinčiau trolį. Atėjo mintis trolį atsivežti į Vilnių. Jis melagis ir dedasi esąs muzikos žinovas, akademijos profesorius, tad tariau sau: gerai, mes jį Lietuvoje supažindinsime su Čiurlioniu. Taip ir gimė naujoji knyga „Trolis Molis ir Čiurlionis“, – atskleidžia V. Palčinskaitė.
V. Palčinskaitė – ir puiki vertėja, kurios dėka Lietuvos skaitytojams tapo prieinami daug svarbių vaikų ir jaunimo literatūros kūrinių. Viena tokių knygų – po pertraukos sugrįžtanti ir šiandien dar aktualesnė airių rašytojo John Boyne knyga „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“. Tai istorija apie paprastą berniuką Barnabį, kuris yra kitoks nei visi, nes moka skraidyti. O tai labai nepatinka jo tėvams, kurie labiausiai pasaulyje bijo išsiskirti iš kitų. Bet vieną dieną nutinka baisus dalykas ir taip prasideda Barnabio kelionė aplink pasaulį. Jis sutinka daug įvairiausių žmonių, susiranda naujų draugų, kurie, kaip ir jis, yra truputį kitokie. Jie Barnabį išmoko įvairiausių dalykų, o pati svarbiausia pamoka – nereikia bijoti ir gėdytis būti tokiam, koks esi. Nesvarbu, kad esi kitoks.
Apie svarbiausias pamokas, naują knygą „Trolis Molis ir Čiurlionis“, vertimus ir kitą smegenų akrobatiką kalbamės su rašytoja Violeta Palčinskaite.
Esate sakiusi, kad kiekviena nauja Jūsų knyga – Jūsų gimtadienis. Taigi ką tik pasirodžiusi prozos knyga vaikams „Trolis Molis ir Čiurlionis“ kelinta tokia šventė?
Tikra tiesa. Kiekviena nauja knyga man yra gimtadienis. Kitų nelinkusi švęsti… Taigi pagal tą skaičiavimą, kartu su troliu Moliu ką tik atšventėme trisdešimt ketvirtąjį. Sakyčiau, labai neblogas amžius.
Mūsų literatūrinėje sąmonėje visų pirma esate poetė. Prozos rašymas – atokvėpis tarp eilėraščių ar sunkus darbas, kurį praskaidrina vis atklystančios poezijos eilutės, rimai ir ritmai?
Manau, kiekvienas literatūros žanras vienaip ar kitaip papildo vienas kitą. Eilėraštyje staiga nori siužeto, o prozos tekste – tam tikro ritmingo žodžių išsidėstymo ar kokio poetiško vaizdelio. Prozos rašymas man ne naujiena. Juk pjesės ir scenarijai irgi proza. Tik turinti savo specifiką. Man tai labai smagi galimybė sudėti tai, kas netelpa į eilėraščio rėmus. Tai greičiau malonumas, nei sunkus darbas.
Violeta Palčinskaitė. G. Kavaliauskaitės nuotr.
Trolis Molis jau gerai pažįstamas Lietuvos skaitytojams. Priminkite, kaip apskritai užgimė šis personažas? Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvos vaikams jis taip patiko?
Kažkada, dar mūsų Nepriklausomybės pradžioje, buvau pakviesta dalyvauti viename gana neįprastame projekte Norvegijoje. Projekto sumanytojai norėjo, kad vaikų rašytojas papasakotų jų vaikams apie Lietuvą. Iššūkį priėmiau. Gyvenau mažame kaimelyje ant fiordo kranto, kiekvieną rytą eidavau su vaikais į mokyklą. Dvi žiemas iš eilės. Prisirinko begalė įspūdžių, įsigijau puikių draugų, su kuriais draugauju iki šiol. Tačiau tuos įspūdžius panaudojau tik po gero dešimtmečio. Nežinau, kas lėmė knygos sėkmę ir kodėl vaikai pamilo tą nenuspėjamą apsukrų nenaudėlį. Keisčiausia, kad aš ir pati jį pamilau.
Naujos knygos priešlapiai išmarginti vaikų laiškais Jums, pavyzdžiui: „Man labai patiko „Muzika troliui“, man labai patiko, kai iš fortepijono išlindo trolis“, pasirašo Gabrielė, 9 metai.
Galbūt vaikams patiko ir tai, kad knyga suteikė progą sužinoti šį tą apie šią nuostabią šalį ne iš geografijos vadovėlio. Knygos pristatymuose ne sykį dalyvavo ir tuometinis Norvegijos karalystės ambasadorius Lietuvoje. Beje, ambasadorius atvykdavo su dviem įspūdingais troliais, tuo metu gyvenusiais jo kabinete, ir, žinoma, turėdavo ką papasakoti mūsų mokiniams apie savo šalį. Vaikams labai patikdavo tokie susitikimai.
Šįkart trolis ir Čiurlionis. Drąsu…
Drąsu. Todėl ir buvo labai nedrąsu… Nedrąsu iškelti genialaus menininko vardą į viršelį šalia trolio Molio. Tie, kurie perskaitys knygą, supras, kodėl tą padariau. Kai ėmiau smarkiai abejoti, draugai bemat mano abejones išsklaidė. Sakė, vien dėl to, kad vaikas, kuris dar negirdėjo šio iškilaus menininko vardo, panorės išgirsti Čiurlionio muzikos arba nueiti į Čiurlionio galeriją, verta tai padaryti. Beje, pirmoje knygoje „Muzika troliui“ Molis sakosi esąs šiuolaikinis trolis, kuris negrobia vaikų ir yra Edvardo Grygo, garsaus norvegų kompozitoriaus, muzikos ekspertas. Kadangi antrojoje knygoje Molis atkeliauja pas mane į Lietuvą, tai kaip galėčiau tokio „eksperto“ nesupažindinti su Čiurlioniu?
Įdėmesnis skaitytojas nesunkiai pastebės pasikeitusią Jūsų pasakojimo manierą. Ji turėtų labai patraukti šiuolaikinį vaiką: humoras, artima pasakotojo distancija, autoironija. Buvo sunku to pasiekti? Kur to išmokote? Ar vaikai, su kuriais taip nuoširdžiai bendraujate, buvo mokytojai?
Tokių dalykų dirbtinai neišmoksi. Tiesiog gyveni gyvenimą. Tokį, koks jis yra dabar. Pasikeitęs. Žinoma, jeigu yra tas nuoširdus abipusis ryšys, mokomės vieni iš kitų. Iš vaikų irgi. Jie juk tokie atviri.
Trolis gimė per karantiną. Jums šis laikas buvo darbingas?
Pati nustebau, kai supratau, kad karantino metu netyčia gimė net trys mano knygos vaikams. Nemanau, kad dėl to kaltas karantinas. Rašytojo darbas ir yra amžinas karantinas. Be išeiginių dienų, be atostogų. Rašiau, nes, matyt, atėjo laikas kai kurių idėjų įgyvendinimui, bet ne todėl, kad atsivėrė to laiko tuštuma.
Violeta Palčinskaitė. G. Kavaliauskaitės nuotr.
Esate patyrusi vertėja. Ką tik pasirodė Jūsų verstos John Boyne knygos „Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“ antras leidimas. Ką duoda Jums, kaip autorei, vertimo procesas? Ką buvo sunkiausia versti ir kodėl?
Istorija apie Barnabį Broketą nuostabi knyga! Skaičiau ir verkiau, skaičiau ir juokiausi. Kai knyga šitaip tave patraukia, versti tikrai vienas malonumas. Labai patarčiau ją paskaityti ne tik vaikams. Tėveliams irgi labai praverstų. Na, o tikras iššūkis buvo knygų „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Alisa veidrodžių karalystėje“ eilėraščių, kurių knygoje labai nemažai, vertimai. Tikra smegenų akrobatika.
Pasigirsta nerimo balsų, esą karantinas išaugins kitokią, uždaresnę, bendrauti nemokančių vaikų kartą. Ar gali būti, kad sumažės ir Jūsų gerbėjų ratas? Nebegausite laiškų? O gal ims plūsti žinutės elektroniniu paštu?
Sunku dabar prognozuoti, kas bus paskui. Pasaulyje jau tiek visko būta. Kiekviena karta išsineša skirtingą patirtį, kai kas keičiasi, bet kai kas lieka ir nepakitę. Esu optimistė. Todėl noriu galvoti, kad ir kitai kartai be elektroninio pašto ir feisbuko reikės realybėje išgyvenamų jausmų, bendravimo, knygų. Na, o jeigu tie gerbėjai mane pamirštų, tikrai nesupykčiau. Juk jie pastoviai dovanoja man tiek dėmesio ir tiek nesumeluotos meilės, kad užtektų ilgam.
Ar Trolio Molio nuotykiai baigėsi?
Sunku nuspėti. Nežinia, kas gali nutikti. Jau jeigu šitas nenaudėlis nekviestas staiga įgriuvo į mano namus, kas žino, ar tai nepasikartos. O gal aš, nelaukdama jo pasirodymo, pati nuvyksiu jo aplankyti?
Pabaikime pokalbį Rugilės, 8 metų amžiaus, laiškeliu Jums: „Linkiu, kad taip ir nesustotumėt“.
Daugiau apie knygą rasite čia.
Palikite komentarą