Vietnamo karo pabėgėlis Viet Thanh Nguyen: „Svarbu paneigti nusistovėjusį mitą apie gerus amerikiečių ketinimus“

„Dažnai skaitome tik tas knygas ir žiūrime tik tuos filmus, kurie atspindi mūsų vertybes. Tokiuose kino industrijos centruose kaip Holivudas manoma, kad skurstančių iš svetur atvykusių žmonių istorijos nebus įdomios likusiam pasauliui, todėl jos lieka nepapasakotos“, – sako vietnamiečių kilmės JAV rašytojas Viet Thanh Nguyen, kurio romanas „Šalininkas“ (į lietuvių kalbą vertė Ina Rosenaitė) suteikia balsą Vietnamo karą patyrusiems žmonėms. Tačiau tai tik viena knygos plotmė, šis 2016 m. Pulitzerio premiją pelnęs ir JAV labiausiai aptarinėtas romanas nagrinėja kur kas universalesnes temas.

„Šalininkas“ – knyga apie nepaprastai sudėtingą asmenybę, žmogų, kuris nuo gimimo jautėsi esąs kitoks: susidvejinęs, priklausantis iš karto abiem kariaujančioms Vietnamo stovykloms, o iš tiesų – nė vienai. Bevardis pagrindinis veikėjas – maišyto kraujo intelektualas ir dvigubas agentas. Jis sąžiningai tarnauja slaptojoje proamerikietiškoje Pietų Vietnamo policijoje ir drauge perdavinėja slaptas žinias savo vaikystės draugui Vietkongo ryšininkui.

Šalininkas tiki komunizmo idealais, tačiau užjaučia ir žmones, kuriuos pats išduoda ir pasmerkia mirčiai. Jis pernelyg subtilus, vidinis jo pasaulis per daug sudėtingas, kad galėtų priklausyti tik kuriai nors vienai pusei. Dėl to jo siela ir tampa mūšio lauku, kuriame ne melas kovoja su tiesa, bet dvi tiesos kaunasi tarpusavyje. Tai romanas apie tapatybę, kuri kaip smėlis byra tarp pirštų, kai vienu metu esi abiejose pusėse, kai sugebėjimas subtiliai jausti pasaulį virsta ne dovana, bet prakeiksmu.

Rašytojas, Pietų Kalifornijos universiteto profesorius Viet Thanh Nguyen į JAV atvyko 1975 metais, kai jo šeima bėgo nuo Vietnamo karo. Rašytojas iki šiol vadina save pabėgėliu, taip išreikšdamas solidarumą tiems, kurie šiuo metu bėga nuo smurto, tačiau pasiekę kitų valstybių sienas taip ir negauna saugaus prieglobsčio. Jo romanas „Šalininkas“ griauna Vakaruose susiformavusį Vietnamo karo vaizdinį ir parodo, kad karas negali būti tik juodai baltas, nėra tik gerųjų ir blogųjų. Komiškas ir tragiškas, žiaurus ir pribloškiantis, nepaprastai daugiasluoksnis – toks romanas „Šalininkas“, toks ir pokalbis su šio romano autoriumi.

„Aš šnipas, tyli kiaulė, kurmis, dviveidis“. Jau pats pirmas „Šalininko“ sakinys prikausto ir nebeleidžia skirstyti tolimesnių knygos įvykių į gerus ir blogus. Negalime vadinti pasakotojo geriečiu ar blogiečiu, o karo – pergale ar pralaimėjimu. Pasakojate labai sudėtingą, daugiasluoksnę istoriją, tačiau nevengiate satyros ir humoro. Kaip atradote pasakojimo formą?

Iš karto žinojau, kad pagrindinis veikėjas bus dviveidis ir mąstys dvejopai. Norėjau nagrinėti tiek kultūrinį susiskaldymą – atskirtį tarp Rytų ir Vakarų, tiek ideologinį susiskaldymą – kapitalizmo ir komunizmo priešpriešą Šaltojo karo metu. Tuomet ir gimė mintis apie dvejopai mąstantį vyrą. Norėjau, kad toks dvilypumas atrodytų organiškai, o nebūtų dirbtinai kišamas į knygą, tad pagrindinis veikėjas mišrios kilmės – pusiau vietnamietis, pusiau prancūzas, vienu metu ir besižavintis kapitalizmu, ir ištikimas komunizmui.

Jaučiau, kad norėdamas prabilti apie šį karą ir jo pasekmes negaliu apsiriboti realizmu. Aprašant tikrai siaubingas situacijas pasitarnauja humoras – jis praskaidrina nuotaiką, leidžia lengviau priimti liudijamų įvykių naštą. Ir patys kareiviai geba pasijuokti iš pačių šiurpiausių dalykų. Mano romanas yra netiesioginis atsakas daugybei kūrinių apie Vietnamo karą, bet iš esmės – Amerikos literatūrai, kur apskritai vengiama šios temos.

Romano pasakotojas sukurtas iš dalies remiantis karo metu Amerikos žurnalistų pamėgto vietnamiečio Pham Xuan An istorija. Kaip sekėsi balansuoti tarp istorinių faktų ir fikcijos?

Dėlioti romano siužetą buvo sąlyginai lengva, nes beveik visi įvykiai paremti tikrais istoriniais faktais. Norėjau į romaną įtraukti tikrus istorinius įvykius ir istorinius veikėjus, nes didelė dalis to, ką žinojau apie karą Vietname bei jo pasekmes, buvo savaime suprantama Vietnamo pabėgėlių bendruomenei, tačiau mažai girdėta visam likusiam pasauliui. Daugumai žmonių ši informacija bus visiškai nauja.  

Esate sakęs, kad kiekvieno pabėgėlio istorija kartu yra ir karo istorija, ir kad pats save matote kaip pabėgėlį, o ne kaip imigrantą. Papasakokite savo asmeninę patirtį.  

Gimiau Vietnamo karo metu. 1975 metais Šiaurės Vietnamas pradėjo paskutinįjį puolimą ir pirmasis miestas, kuris turėjo būti užimtas, buvo maniškis. Mano šeima ėmė trauktis, tapome pabėgėliais, kai man buvo ketveri. Norėdami išvengti komunistų invazijos pirmiausia bėgome į Saigoną, tačiau matydami, kad jos išvengti nepavyks, pasitraukėme į JAV. Mano tėvams jau prieš tai buvo tekę palikti savo namus – 1954 metais, po Vietnamo padalijimo, iš Šiaurės Vietnamo jie pabėgo į Pietų Vietnamą. Puikiai žinau, kad karai ir pabėgėliai yra du neatsiejami dalykai. Karai visuomet gamina pabėgėlius. Pabėgėliai bėga nuo karų.  

Stebėtina, kad daugelis yra girdėjęs apie Vietnamo karą, tačiau mažai kas apie jį yra skaitęs iš vietnamiečio perspektyvos. Apskritai dauguma pasakojimų yra iš galingųjų perspektyvos. Štai romane pasakojate sarkastišką istoriją apie Holivudo režisieriaus kuriamą filmą ir suformuluojate įdomią įžvalgą, kad kariniuose filmuose apie šį karą nepamatysime kalbant nė vieno vietnamiečio.

Tai galioja kalbant ne tik apie Vietnamo karą, bet apskritai apie galingųjų įtaką konfliktuose. Dažniausiai konfliktas pateikiamas iš galingojo pozicijų. Taip ir su Vietnamo karu. Nors šio karo pavadinimas – Vietnamo karas, daugelis amerikiečių galvoja, kad jis iš esmės apie Ameriką. O dėl JAV kultūrinės įtakos ši perspektyva plinta visame pasaulyje. Šitą tendenciją pastebiu ir dėstydamas universitete. Kai savo studentų paklausiau, kiek iš jų yra matę bent vieną amerikiečių filmą ar skaitę bent vieną amerikiečių knygą apie Vietnamo karą, visi pakėlė rankas. Kai paklausiau, kiek iš jų yra matę vietnamiečio filmą ar skaitę vietnamiečio knygą, niekas nepakėlė rankų, galbūt tik koks vienas ar du studentai.

Kolonializmas ir imperializmas paliko ryškius pėdsakus ir sukūrė privilegijuotus sektorius Vakaruose, kurie savo veiklą grindžia vartotojo poreikiais. Dažnai skaitome tik tas knygas ir žiūrime tik tuos filmus, kurie atspindi mūsų vertybes. Tokiuose kino industrijos centruose kaip Holivudas manoma, kad skurstančių iš svetur atvykusių žmonių istorijos nebus įdomios likusiam pasauliui, todėl jos lieka nepapasakotos.

Bet kalba eina ne vien apie istorijas. Išskirtinė Amerikos atjauta saviems tikslams ir neišmanymas, kas vyksta visame likusiame pasaulyje, dažnai baigdavosi JAV įsikišimu į kitų šalių reikalus ir toks įsikišimas visiems atnešdavo siaubingų pasekmių. Jei Amerikoje būtų labiau įsiklausoma į žmonių iš skirtingų socialinių grupių kalbas tiek nacionaliniame, tiek pasauliniame kontekste, įsivaizduoju, kad daug vangiau palaikytumėme  šiuos imperialistinius ketinimus.

„Šalininkas“ griauna tradicinį karo vaizdinį apskritai. Jūsų romane nėra herojų ar pralaimėtojų, geriečių ar blogiečių – viskas turi kur kas daugiau pusių. Ar literatūra gali keisti nusistovėjusį požiūrį į istoriją? 

Net pačioje Vietnamo karo eigoje jau girdėjosi prieštaringų kalbų apie tai, kas iš tiesų darosi. Vieni manė, kad JAV vyksta į Vietnamą suteikti pagalbos ir apginti demokratiją, kiti pabrėžė, jog šis karas persmelktas imperializmo ir rasizmo. Tai ryškiausias tuometinių nuomonių susipriešinimas. Susidūrus su karo padariniais visuotinai įsivyravo antroji, pesimistiškesnė nuomonė, tačiau per ateinančius dešimtmečius istorija apie geraširdžius amerikiečius, kurie padarė tik kelias klaidas, tapo vis populiaresnė ir populiaresnė.

„Šalininko“ politinė satyra parodo, kad Amerikos įsikišimą į Vietnamo karą paskatino pačios Amerikos imperialistinės ir rasistinės tradicijos. Toks požiūris daugelį amerikiečių verčia pasijusti nepatogiai. Žinojau, kad svarbu paneigti nusistovėjusį mitą apie gerus amerikiečių ketinimus, ypač kai pats esu Vietnamo pabėgėlis. Iš mūsų tikimasi, kad būsime dėkingi JAV už išgelbėtas gyvybes, tačiau romane ironizuoju šią idėją ir sakau: „esame dėkingi už tai, kad mus išgelbėjote, tačiau galbūt net nebūtų reikėję mūsų gelbėti, jei prieš tai nebūtumėte mūsų subombardavę.“   

Sakoma, kad menas moko mus būti jautresnius. Ar skaitydami kitų šalių, kitų kultūrų literatūrą galime tapti atviresni, empatiškesni?

Kalbant apie literatūros lauką, visų pirma turėtumėme geriau išmanyti tarptautinę literatūrą. Amerikiečiai daugiausiai skaito amerikiečius. Iš visų šalyje spausdinamų knygų verstinė literatūra sudaro tik apie 3%. Tai nepriimtina. Net Amerikos liberalai pasirodo iš tiesų esantys nacionalistai, nes nežiūri toliau už JAV ribų. Tas pats ir su diskusijomis apie rasizmą. Jei kalbėdami apie rasizmą neatsižvelgiame į tai, kas vyksta pasauliniu mastu, galime gauti tik iš dalies teisingus atsakymus. Mūsų leidyboje trūksta įvairovės. Įvairovės stinga ir akademiniame pasaulyje, iš kurio ateina tiek daug rašytojų ir redaktorių. Turiu omenyje ne tik visą platų demografinės įvairovės spektrą, bet ir ideologinę įvairovę, skirtingą požiūrį į pasaulį.

Kai mąstau apie literatūrą, visada galvoju apie žmones, kurie ją skaito. Manau, kad dauguma mūsų, literatūrinio lauko atstovų, vertiname žmonių reakcijas remdamiesi literatūros pasauliu, tačiau daugybė žmonių jam nepriklauso, ir jų tikriausiai visiškai nejaudina mūsų empatiją keliantys kūriniai. Todėl sunku pasakyti, kokios knygos iš tiesų numalšina tokius reiškinius kaip ksenofobija. Didžiausi ksenofobai tikriausiai neskaito knygų. Ksenofobija tikrai susijusi su knygų neskaitymu, nes knygos reikalauja empatijos. Vis dėlto yra kūrinių, kurie peržengė literatūrinio lauko ribas ir iš tiesų pasiekė plačią auditoriją. Tarkim, John Steinbeck „Rūstybės kekės“ ar Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“.

Romane išties daug kalbama apie žiaurumus, smurtą, tačiau kaip kalbėti apie skausmą nesimėgaujant, neeksponuojant jo?

Pagrindinis veikėjas stebi, kaip daugybė žmonių verčiami kęsti įvairaus tipo kančias, todėl nenuostabu, kad galiausiai jis pats atsiduria kankinio vietoje. Dažniausiai kankinimas literatūroje pavaizduojamas sukeliant skausmą kam nors kitam arba nupasakojant skausmą retrospektyviai, išlaikant tam tikrą distanciją. Šiuo atveju turėjau pavaizduoti kankinamą žmogų jo paties akimis čia ir dabar.

Man, kaip rašančiam ir skaitančiam žmogui, literatūroje svarbiausias estetinis potyris. Kai vadinu kūrinį gera literatūra, atsižvelgiu ne tik į jo turinį, bet ir į kalbos stilių. Rašymas negali tapti vien tik priemone. Tarkim, priemone papasakoti istoriją apie tam tikrą visuomenės grupę. Rašymas turi peržengti šias ribas. Epizodus, kuriuose veikėjas susiduria su smurtu, rašiau scenarijaus forma, naudodavau pirmo asmens daugiskaitą. 

Kodėl svarbu kalbėti apie tokias skaudžias, traumines patirtis šiandien, kai tiek Amerika, tiek Europa taip sunkiai pabėgėliams suteikia ieškomą prieglobstį?

Vietnamo karo metu šimtai tūkstančių pabėgėlių pasitraukė į JAV. Šie žmonės ne šiaip sau atsirado Amerikoje. Jų atsiradimas glaudžiai susijęs su JAV ir kitų šalių priimtais sprendimais. Daugeliui sudėtinga susitapatinti su sunkia pabėgėlių padėtimi. Didelė visuomenės dalis nesupranta, kodėl jie pabėgo, nejaučia jokios atsakomybės už jų likimus, išskyrus abstrakčią moralinę atsakomybę. Tačiau dažniausiai pabėgėliai priversti palikti savo šalį dėl geopolitinių sprendimų, kurie nuo jų nepriklauso, nepriklauso ir nuo mūsų. Dažnai pabėgėlių padaugėja dėl turtingesnių valstybių sprendimų, privedusių prie karų, diktatūrinių režimų, pražūtingų klimato sąlygų.

Parengta pagal www.vietnguyen.info