Viena skandalingiausių Amerikos istorijų apie grobtus ir pardavinėtus vaikus

Gavusi knygą kelis kartus skaičiau anotaciją ir negalėjau patikėti žodžiais, jog romanas paremtas tikrais įvykiais. Kaip taip galėjo būti? Kodėl visi užmerkė akis prieš tokį siaubą. Organizuotas tinklas grobia neturtingųjų vaikus ir pardavinėja juos turčiams? Pripažinkit, skaudu, sunku, bet intriguoja. Istorija paremta vienu skandalingiausių JAV istorinių įvykių, kuomet įvaikinimo organizacijos direktorė Džordžija Tan, pasitelkusi teisėjų, medikų, kitų valstybinių insitucijų pagalba sėkmingai vogdavo nepasiturinčiųjų vaikus, apgyvendindavo savo vaikų namuose ir laikydavo nežmoniškomis sąlygomis, kol juos parduodavo.

Lygiai tokią istoriją išgyveno ir Lisa Wingate sukurti personažai. Rilė Fos, jos broliukas ir sesutės, kartu su tėvais gyvena laivelyje, upėje. Šeimos gyvenimo būdas neįprastas – vaikai tėvus vadina vardais, ne visada jiems visko užtenka, bet meilė ir tarpusavio ryšys jų didžiausias turtas. Mama vėl laukiasi vaikelio, tačiau gimdant atsiranda nesklandumų ir ji priversta išvažiuoti į ligoninę. Vaikai lieka vieni. Tačiau neilgam… Į jų gyvenvietę ateina „policininkas“ ir pagrobia vaikus. Taip jie atsiduria ponios Merfi „Arkadijos“ vaikų namuose. Fosų vaikai labai gražūs: baltaplaukiai, garbanoti, angeliškų veidų vaikučiai. Valdžia supranta, kad atsirado paklausi prekė, o Rilė suprato, kad turi dėti visas pastangas ir kuo ilgiau išlaikyti brolį ir seseris drauge. 

Visa ši istorija išgalvota, tik pastatyta ant istorinių faktų pamatų. Paskutiniame skyriuje autorė pateikia daug realių faktų, nuorodų, dar daugiau šokiruojančios informacijos. Ir tas skyrius man buvo įdomiausias. Skaitydama jį, kartu ir internete naršiau ieškodama nuotraukų, laikraščių, pavardžių. Nustebino faktas, kad tais laikais, vaikų namų gyventojų nuotraukos būdavo talpinamos žurnaluose ir kituose leidiniuose su panašiais tekstais: „Ar norėtumėte gyvos kalėdinės dovanos?“, „Džordžas nori žaisti kamuoliu, bet jam reikia tėvelio“. Brr, net nupurto. Autorė pasakoja, kad tokiuose vaikų namuose mirdavo daugybė vaikučių: daktarų jiems nekviesdavo, higiena ir švara buvo apgailėtinos. Kalbant apie patį romaną, man norėjosi daugiau autentikos. Tikėjausi, kad Lisa Wingate bus atkapsčiusi tikro žmogaus ar šeimos istoriją ir ją literatūriškai perpasakojusi. Kartu su Fosų vaikų istorijos linija ėjo ir šių dienų pasakojimas. Apie Eiverę susipažinusią su senole, kuri ją palaikė pažįstamu žmogumi iš praeities. Šitas pasakojimas buvo nuspėjamas ir nežinau kam reikalingas. Susumavus, knyga patiko. Ir labiausiai dėl tikros informacijos ir fakto, jog sužinojau ko nežinojusi. Skaitosi ji lengvai ir paprastai. Turėtų patikti Chamberlain ir Picoult knygų gerbėjams.