Viena nuostabiausių istorijų: knygų serija vaikams, kurią perskaitę suaugusieji liks lygiai taip pat sužavėti

Aš net nežinau, nuo ko pradėti šią apžvalgą. Apie knygas, kurios tave pakeitė, suformavo, paveikė, įkvėpė, kalbėti yra sunkiausia. O jei tai įvyko vaikystėje ir tu supranti, kad šių knygų dėka esi toks, koks esi, kalbėti be emocijų išvis neįmanoma. „Anė iš Žaliastogių“ – būtent ta knyga. Tiksliau, viena iš tos mažos krūvelės knygų, prie kurių esu prisirišusi ir amžiams jų autorėms dėkinga. Astrida Lindgren, J.K. Rowling, Lucy Alcott, Tove Janson, Sven Nordqvist – mano vaikystės dievai ir herojų tėvai. Jokia čia paslaptis, kad nuo mažų dienų buvau visiškas knygų vaikas, bet šių knygų personažų dėka tapau šiek tiek geresniu žmogumi. O Anės Šerli dėka išmokau svajoti be baimės, džiaugtis savo strazdanomis ir tikėti fėjomis bei stebuklais.

Anė Šerli – vienuolikmetė mergytė, kuriai likimas vieną po kito dovanoja smūgius. Pirma, ji neteko tėvų, tada buvo apgyvendinta skurdžiuose vaikų namuose, o tada nutiko vienintelis geras dalykas jos gyvenime – ją įsivaikino! Pagyvenęs vyras vardu Metju Katbertas pasiėmė ją stotyje ir neturėjo progos įterpti nė žodžio. Anė iš tos laimės visą kelią plepėjo, įsivaizdavo nuostabius naujus namus, tačiau ten atvykusi sužinojo, jog santūrusis Metju ir griežtoji jo sesuo Marilė gavo ne tą vaiką, kurio norėjo! Jiems reikėjo tvirto berniuko, o gavo liesą raudonplaukę, strazdanotą, baltaveidę mergaitę… Tačiau vos per kelias dienas keistoji Anė pavergė Katbertų širdis ir tapo tikra šeimos nare.

Anė – tikriausiai vienas įdomiausių, gražiausių ir tyriausių personažų  literatūros istorijoje. Nieko neturinti, nieko nepavydinti, nieko nesitikinti mergaitė turi lakiausią vaizduotę pasaulyje, kuri ją gelbėja nuo tamsios kasdienybės. Ji įsivaizduoja, kad vilki gražiausią suknelę pūstom rankovėm, nors pačios rūbelis tamsus ir be papuošimų, žiedais apsipylusią obelį ji vadina nuotaka, mat būtent taip ją ir mato. Anės širdis didžiulė kaip vandenynas, ji myli viską ir visus aplink save, tačiau tuo pačiu ji turi ir tvirtą nuomonę, moka pastovėti už save ir apginti savo įsitikinimus, draugus ir šeimą. Jos visiškai nepalaužė gyvenimo primestos negandos, jos susikurta svajonių ir vaizduotės šalis užpildė liūdesio išgraužtas širdies skyles ir pavertė mergaitę tiesiog unikalia. Lucy Maud Montgomery parašė nuostabiausias knygas, kurios laiku paimtos į rankas gali ne tik supažindinti su magišku knygų pasauliu, bet ir širdį pripildyti naujų, gražių gerumo spalvų.

Lietuviškai yra išleistos trys knygos apie Anę, nors autorė jų parašiusi visas aštuonias. „Anė iš Žaliastogių“ pasakoja pačią Anės vaikystę, apsigyvenimą Žaliastogiuose. Antroji dalis – „Anė iš Evonlio“  – kalba apie kiek vyresnę Anę, jos mokslų pasiekimus, brendimą. Na, o trečioji – „Anė iš salos“ – jau pasakoja apie Anės jaunystę, studijas, pirmuosius jausmus. Ir nors dažnas sako, kad tik pirmoji knyga verta visų šitų liaupsių, aš sąžiningai nesuprantu taip kalbančių… Kaip gali būti neįdomu stebėti augant taip mylimą personažą, jo pokyčius, o kartu ir gebėjimą išlikti savimi po visų mestų negandų. Tai yra absoliučiai nuostabios ir labiausiai įkvepiančios knygos, kokias man tik yra tekę skaityti. Ir skaičiau aš jas jau po n kartų ir vis taip pat džiaugiuosi ir mėgaujuosi. Ne veltui knygos priskiriamos ir vaikų klasikai. O iš vaikystės dar dabar akyse stovi tas japonų filmukas apie Anę, kurio serijų kasdien taip laukdavau. Net dabar keletą epizodų peržiūrėjau, kad tuos sentimentus pamaitinčiau. Ir taip, mačiau tą „Netflix“ serialą apie Anę… Na, nepatiko jis man visai. Labai gerai parinkti aktoriai, puiki estetika, laikmečio atkūrimas, vaizdai, muzika. Šitie dalykai labai geri. Bet Anė… Šviesmečiais atitrūkusi nuo knygos Anės (šiaip visi veikėjai kaip iš naujo sukurti ir tik trupinius bendro su knygos personažais turintys), visas siužetas naujas, tik pirštų galais liečiantis knygą… O aš prie jos taip prisirišusi, kad man jokių interpretacijų nesinori ir nereikia. Lieku prie knygos ir visa širdim ją rekomenduoju jums ir jūsų vaikams!