Viena geriausių kada nors skaitytų knygų

Eleonora aplink mano būsimus skaitinius sklandė kaip koks mitas ar legenda. Vis kažkur nugirsdavau apie šios knygos, o dar daugiau, apie pagrindinės veikėjos unikalumą. Daugybė žmonių jau žavėjosi istorija, internete plaukiojo krūvos gerų apžvalgų su stipria rekomendacija kuo greičiau griebtis romano ir prisijungti prie minios apžavėtųjų. Ir valio! Panelė Olifant pakliuvo į mano rankas ir taip greit neištrūko – puoliau iškart pažindintis su garsiai apkalbėta mergina.

Eleonora Olifant – trisdešimtmetė moteris, gyvenanti paprastą gyvenimą. Pernelyg paprastą. Pernelyg nuobodų. Pernelyg kupiną iki blogumo aiškios rutinos. Ji jau daug metų dirba tam pačiam ofise, tvarko tuos pačius popierius, tie patys kolegos vis iš jos šaiposi. Eleonorai tai nerūpi. Kiekvieną savaitgalį ji nusiperka du butelius degtinės ir geria iš paprasto puodelio, tame pačiame bute, kurį prieš daug metų jai skyrė socialinė rūpyba. Kiekvieną savaitės dieną tuo pačiu metu ji skambina savo mamai ir kalba lygiai penkiolika minučių. Eleonora neturi draugų, neturi giminių ar žmonių, kuriems nors kiek rūpėtų. Vienintelis jos draugas – nuo vaikystės visur lydintis augalas, pūpsantis ant palangės. Eleonora kontaktuoja su žmonėmis tik tiek, kiek mirtinai reikia. Ir jai viskas gerai. Tačiau kartą, kolegos kone priversta ji padeda gatvėje nukritusiam žmogui ir ta pagalba išsirutulioja į virtinę kitų Eleonorai neįprastų dalykų: pirmą vakarėlį, pirmą kartą kirpykloje, pirmą ilgesnį pokalbį. 

Knyga prasideda šmaikščiai ir tas šmaikštumas lydi visos istorijos metu. Tačiau kuo daugiau skaitai, tuo labiau jis atmiešiamas skausmu ir liūdesiu. Nuo pradžių aišku – Eleonorai tikrai ne viskas gerai, bet kas konkrečiai – nepasakoma. Kaip ir nuo kitų knygos veikėjų, kaip ir nuo savęs, lygiai taip pat ir nuo skaitytojų panelė Olifant šią paslaptį dangsto. Labai pamažu, mes sužinome detalę po detalės ir lipdome Eleonoros priežasčių ir pasekmių istoriją, su vis didesniu supratimu ir gailesčiu gimstančiu širdyje. Dar niekada nesu taip pergyvenusi dėl jokio knygos veikėjo, kaip pergyvenau dėl Eleonoros. Ji mane palietė, o jos istorija įstrigo ilgam. Tik nesupraskite manęs klaidinga – knyga toli gražu nėra virkdanti, graudinanti ar depresyvi. Ji tikrai smagi, lengvai skaitoma, daugumoje vietų balsu kvatojau ir garsiai eilutes citavau vyrui. Ir va čia susiduriam su didžiu autorės talentu – tokia forma pateikti išties liūdną ir sudėtingą istoriją. „Eleonorai Olifant viskas gerai“ – labai stiprus kūrinys visomis prasmėmis. Turinio, kalbos, stiliaus, charakterių ir moralo. Tai knyga, kurią perskaitę ilgai apie ją galvosite ir nenorėsite skaityti kitos – būtent taip dabar jaučiuosi. Noriu toliau gyventi istorijoje ir sužinoti kaip toliau Eleonorai sekasi. Gaila, antros dalies nėra, bet noriu turėti vilties, kad bus. Ir dar viena džiugi žinia – Reese Whitherspoon kino kompanija nusipirko teises į Eleonoros filmą! Ir labai džiaugiuosi, jog būten ji priglaudė po savo sparneliu šią istoriją. Reese kompanija „Hello Sunshine“ stato filmus tik apie stiprias moteris, keičia moters įvaizdį kino industrijoje ir Eleonora Olifant – tam idealus projektas!